Pedagoginio kūrybiškumo dėstytoja: „Mylėkit jaunus žmones. Ypač jaunus“


Doc. dr. Reda Vismantienė. Asmeninio archyvo nuotr.

Doc. dr. Reda Vismantienė. Asmeninio archyvo nuotr.

Doc. dr. Reda Vismantienė su studentais bendrauja jau 12 metų. O Vaikystės pedagogikos katedrą, kurioje ji dirba dėstytoja, laiko savo antraisiais namais. Negana to, atvirai prisipažįsta, jog darbe – jaučiasi laimingiausia, o namie – tiesiog neranda sau vietos. Nors Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakultete  Reda Vismantienė dėsto pedagoginio kūrybiškumo paskaitas, įkvėpimo semiasi iš pačių studentų.

Kaip pradėjote dėstytojos karjerą?

– Iš tiesų būti dėstytoja niekada neplanavau. Jei kas anksčiau būtų pasakęs, jog pati tapsiu dėstytoja, turbūt būčiau palaikiusi kvailiu. Tačiau klimpau, klimpau ir įklimpau – viskas taip netikėtai gavosi. Žinoma, niekada nesakiau, kad man nepatinka pedagoginis darbas. Teko dirbti ir mokykloje, ir su studentais. Tuomet supratau, kad  įdomiau dėstyti studentams. Visgi jie labiau suaugę, atsakingi bei motyvuoti žmonės.

Kas pasikeitė nuo tada, kai tik pradėjote dėstyti studentams?

– Manau, bėgant metams pasikeitė tik technologijos. Konspektai buvo rašomi ranka, dabar turbūt jau niekas taip nebedaro. O patys studentai.. Turbūt jie išliko tokie patys – žingeidūs, aktyvūs, viskuo besidomintys ir motyvuoti. Tiesa, nežinau, ar tai technologijų kaltė, tačiau pastebiu ir dar vieną pokytį – studentai tapo mažiau raštingi. Žinoma, dabar kompiuterių ir mobiliųjų telefonų laikai, tačiau, kai pedagogikos studentai egzamine palieka begales gramatinių klaidų, pradedu nerimauti. Galbūt – tai laikina, tačiau liūdna…

Kokie jūsų santykiai su studentais?

– Nežinau, ar man tiesiog pasisekė, ar čia kaltas mano tolerantiškumas, tačiau dar nepažinau studentų, su  kuriais būtų neįmanoma susikalbėti. Aikštingų, nemotyvuotų studentų man dar neteko sutikti. O gal tiesiog atmintyje neįstrigo. Visada mieliau prisimenu tokius, su kuriais man buvo malonu dirbti.

Ką galėtumėte patarti studentams dar tik pradedantiems studijuoti pedagogiką?

– Tikiuosi, kad visi studentai pasirinko tikslingai. Todėl svarbiausia, kad tik neišsigąstų  studijų metais pasitaikančių sunkumų. Dažnai studentai mano, kad teorija yra tik sausa, neįdomi, bet ir nepritaikoma. Tiesa, praktika studentams visada atrodo įdomesnė, tačiau be teorijos – ji neįmanoma. Bet susidūrus su vaikais visų studentų nuomonė pasikeičia teigiamai. Todėl visuomet raginu studentus kantriai krimsti mokslus ir laukti praktikos, tuomet įsitikinsite, ar pasirinkote tinkamai.

Kokia esate studentams: griežta ar atlaidi?

– Manau, jog visuomet stengiuosi laikytis aukso viduriuko. Nesu nei pernelyg griežta, nei labai rūpestinga. Mano nuomone, dėstytojas neprivalo studentui atstoti mamos, jį prižiūrėti, ar bausti. Aišku, mes domimės, kaip studentams sekasi, padedame išspręsti kai kurias problemas, bet tai – tik žmogiškumas.

Kaip vertinate savo darbą?

– Jeigu rezultatai geri, žmonės sugeba išmokti ir pritaikyti mano dėstomą medžiagą, tai jau yra puiku. Studentai, taip pat, lyg ir nesiskundžia mano mokymu. Sprendžiant iš jų veidų ir jų rezultatų manau, jog  man sekasi gana neblogai. Tikiuosi neapsigaunu…

Kaip apibūdintumėte „kūrybiškumo“ sąvoką?

–Manau, kad kai esi truputėlį kitoks, kai vienu žingsneliu esi kažkur priekyje.

Kas jums yra pedagoginis kūrybiškumas?

– Pedagoginis kūrybiškumas turbūt yra gebėjimas atsirinkti ir panaudoti iš aplinkos tai, kas tinka sudominti mokiniams. Reikia žinoti ne tik, ką reiškia būti pedagogu, bet ir sugebėti pasiimti kažką iš kitos srities, pasiskolinti idėjų, užbėgti laikmečiui į priekį. Tai galima pritaikyti kiekvienoje srityje. Kartais dėstytojai atsiriboja nuo visko, atrodo, kaip buvo prieš 10 metų taip tinka ir dabar. Tačiau turi sugebėti kažką pasiskolinti iš aplinkos, iš kasdienybės, kuri, beje, yra labai įvairi.

Iš ko jūs pati semiatės įkvėpimo, kūrybiškumo?

– Kartais būna iš tiesų sunku. Man pasisekė, kad tai – mano mėgstamas darbas. Dažnai sakau, jog bijau būti viena namuose. O ir ką ten veikti? Tačiau universitete nuolat verda gyvenimas, aplink sukasi studentai. Tiesą pasakius, jie mane ir įkvepia. Nė akimirką negali atsipalaiduoti, atsilikti. Visa tai – man net jaunystės prideda. Turbūt dėl to aš čia ir esu… (juokiasi)

O ar lieka laisvo laiko sau?

– Laiko sau – lieka labai mažai. Tą retai pasitaikančią laisvą minutę mėgstu skaityti knygas. Kaip senamadiškai skamba… (juokiasi). Ieškau tokių knygų, kuriose bent dalis tikrovės. Tuo labiau, kad knygos  man suteikia įkvėpimo dirbti. Džiaugiuosi, kad dar sutinku ir jaunų skaitančių žmonių… Kad ir kaip gaila, bet taip būna labai retai.

Ko palinkėtumėte Sociumo skaitytojams?

– Studentams palinkėsiu paprastai – reikia ne tik studentauti, bet ir studijuoti. Visuomet stenkitės išlikti savarankiškais. Ir negalvokite, kad dėstytojai – tai griežti prižiūrėtojai. Juk mes ne kokie siaubūnai, o tik paprasti žmonės. Na, o kiekvienam dėstytojui linkiu stiprybės ir kūrybiškumo. Kažkas gali pasakyti, kad ne visi gali būti kūrybiški, tačiau nebūtina gimti menininku, užtenka tik mylėti studentus. Tuomet ir stengtis dėl jų – labai lengva. Gal ir nuskambės krikščioniškai, tačiau svarbiausia mylėkite jaunus žmones. Ypač jaunus…

Autorius: Iveta Leščinskaitė

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: