Pasisveikinti – tai sužinoti, kad esame gyvi


Kiekvieną dieną sutinkame daugybę žmonių, su jais sveikinamės. Tėvelių primokinti ar tiesiog intuityviai pasakome „Laba diena“ ar paprasčiausiai ranka pamojame, nesusimąstydami, kodėl taip elgiamės. Minint Pasaulinę sveikinimosi dieną (lapkričio 21 d.), apie sveikinimosi ypatumus kalbamės su Komunikacijų katedros dėstytoja doc. dr. Daiva Sirtautiene.

Populiariausias pasisveikinimas. Autorės nuotr.

Populiariausias pasisveikinimas. Autorės nuotr.

 Kas, Jūsų nuomone, yra pasisveikinimas? Kam jis reikalingas?

Galima pastebėti, kad žodis „pasisveikinimas“ yra bendrašaknis su žodžiu „sveikata“. Vadinasi, susitikdami, mes patvirtiname vienas kitam, kad dar esame sveiki (na, dar ir gyvi), o pagaliau ir linkime to vienas kitam. Tai ypač akivaizdžiai parodo tokios pasisveikinimo formos, kaip: „Sveikas“, „Sveiki“, „Sveikas gyvas“. Apskritai, pasisveikinimas su žmogumi yra pasakymas jam, kad tu jį matai – jis lyg ir gauna patvirtinimą, kad egzistuoja bei yra „čia ir dabar“. O tai svarbu kiekvienam, nes esame socialios būtybės, sunkiai tveriančios vienatvę ir atskirtį nuo kitų.

Prisiminkime, kaip jaučiamės, kai pažįstamas žmogus su mumis nepasisveikina. Tada pradeda lįsti visokios mintys galvon: gal ko supykęs yra, gal apskritai ignoruoja, ypač, kai susitikus lyg ir buvo akių kontaktas. Šiame kontekste būtų galima prisiminti „susimąsčiusį žvilgsnį“, kai žiūri į vieną tašką (nesvarbu, ar tai daiktas, ar žmogus), bet jo nesuvoki, kaip tokio, nes ne aplinkos analize galva užsiėmusi. Gal tik todėl ir nebuvo pasisveikinta?

Kokios yra sveikinimosi tradicijos? Ar jos keičiasi?

Komunikacijos procesą (ypač neverbalinę elgseną) lemia trys veiksniai: žmogaus asmenybės savybės, jo būsena konkrečiu momentu bei kultūra, kuriai jis priklauso. Taigi galima analizuoti sveikinimosi kultūrą įvairiais aspektais: kultūriniu, individualiuoju, ar istoriniu, nors pastarasis, manau, nėra tiek svarbus žmonėms, norintiems gerai orientuotis dabartyje.

Kita vertus, yra išlikęs Cicerono pasakymas: „Žmogus, kuris nežino istorijos, visada lieka vaikas“. Taigi, nors daug kas ir nueina užmarštin, kai kas turėtų, ar galėtų išlikti, pvz., būnu visada maloniai nustebinta (manau, tai daro įspūdį ne tik man), kai atsiranda vyriškių, pasisveikinant pabučiuojančių moterims ranką (atrodytų, jau atgyvena). Ką tai galėtų reikšti? Manau – elementarią pagarbą, išreikštą akivaizdžia forma.

Nuo ko priklauso, kad vieni žmonės tik iš tolo susimojuoja, o kiti sveikindamiesi apsikabina ar net pasibučiuoja?

Žmonės paprastai vengia taktilinio kontakto (sąlyčio), jei partneris nemalonus. Tuo aiškintini ir vienokie, ar kitokie rankos paspaudimai, pvz., tvirti, glebūs, atsainūs. Beje, jei žmogus suspaudžia ranką taip vadinamąja „pirštine“ (abiem rankom ir ilgai ją „krato“), vadinasi, kad esate tikrai priimtini, nes norima jus liesti kuo ilgiau.

Kai kurie sveikinasi tik mojuodami iš tolo. Autorės nuotr.

Kai kurie sveikinasi tik mojuodami iš tolo. Autorės nuotr.

Įdomu pastebėti, kad mūsų pasąmonė „reguliuoja“, kam ir kaip paduoti ranką. Kartą per paskaitą atlikau eksperimentą. Paprašiau neakivaizdinio skyriaus studentų (ten buvo daug verslininkų, vadovų) ištiesti pasisveikinimui ranką (apie rankos padėties reikšmes nieko sakiusi nebuvau). Įsidėmėjusi vieno studento rankos padavimo būdą (plaštaka į apačią – siekis valdyti), paprašiau, kad ranką paduotų man. Pamačiau atvirkštinį variantą – atidengtą plaštaką (tendencija paklusti). Tad ir pasakiau – „Tai žinot, kad dar reikės laikyti egzaminą“.

Ar yra pasisveikinimo formų, kurios tiktų tik vyrams arba tik moterims?

Rankos pabučiavimą moterims jau paminėjau. Gana keistai atrodytų atvirkštinis variantas, nors tokių atvejų tiek istorijoje, tiek ir dabartyje taip pat esama, pvz., pasisveikinimas su Popiežiumi.

Be abejo, rankas vienas kitam spausti labiau įpratę vyrai. Yra manoma, kad tokiu būdu jie parodydavo, kad neturi ginklo savo dešinėje (atrodo, kad kairiarankiai turėjo pranašumą). Na, o moterys nelabai ir kovodavo, tad, pajuokaujant, jų rankos spausti nebuvo prasmės (tik pabučiuoti, kaip nepavojingos esybės).

Jūsų nuomone, kaip geriau sveikintis – žodžiu ar gestais?

Viskas priklauso nuo situacijos ir nuo besisveikinančiųjų žmonių tarpusavio santykių. Mes intuityviai nujaučiame, kokio pasisveikinimo reiktų. Jei matome pažįstamąjį už keliasdešimt metrų, šaukti, pvz., „Laba diena“, neatrodytų normalu. Tada geriau tik ranka pamojuoti. Bet mojuoti tinka tik artimesniam žmogui, viršininkui (jei jis nėra bičiulis) – geriau nereiktų.

Beje, pastebėjau, kad vaikai, pamokyti tėvų sveikintis, paprastai sveikinasi dar nesulaukę žmogaus prieinant – na, dėl visa pikta, kad būtų, anot tėvelių, kultūringi (naivi ir besimokanti vaikystė žavi visada).

Kaip turi atrodyti oficialus, dalykinis pasisveikinimas?

Apskritai, bendri pasisveikinimo principai, turint omenyje ne tik lytį, bet ir amžių, socialinę padėtį, būtų tokie: ranką duoda aukštesnio statuso žmonės, nepaisant jų amžiaus ir lyties. Jei statusas vienodas, reikia atsižvelgti į amžių (vyresni – pirmesni) bei į lytį (moterys pirmesnės). Praktiškai tai atrodytų šitaip: studentai neturėtų pirmieji tiesti rankos dėstytojui, o pastarieji – Dekanui. Ir nesvarbu, kokio amžiaus ar lyties dėstytojas, ar Dekanas. O štai susitikus dviem Dekano pareigas einantiems žmonėms, jau reikšmingais tampa amžius bei lytis. Šiaip, kiek teko stebėti lygiaverčio statuso žmonių pasisveikinimo aktų, pastebėjau, kad vyrai, kokio amžiaus bebūtų, linkę pirmieji tiesti ranką, nors prieš juos stovi ir vyresnio amžiaus moterys.

Be abejo, tai apibendrinta schema, sąlygota mūsų kultūros. Man gražesnė yra kaukaziečių kultūra, kurioje amžius – pagrindinis pagarbos žmogui, kas jis bebūtų, šaltinis.

Kalbant tik apie žodinę formą, kurią mes irgi gerai nujaučiame, kaip tinkančią arba nelabai konkrečioje situacijoje, pvz., nesakome „Nu, labas“ arba „Priviet, šefas“ oficialiame susitikime.

Dar būtų gerai susiorientuoti, koks paros laikas (rytas, diena, vakaras) ir atitinkamai sveikintis. Šiaip, pats neutraliausias ir tinkantis visiems atvejams pasisveikinimas yra

„Sveiki“ – daugiskaitinį „Jūs“ atspindinti forma („Sveikas“ – tai jau „tujinimas“, tad ne visada taikytinas).

Ar yra kokių nors nepriimtinų sveikinimosi formų?

Visos formos galimos, jei priimtinos adresatui. Vienokios tiks draugų rate, kitokios – dalykiniuose susitikimuose, o kaip sveikinasi kaliniai, aš net nežinau. Svarbiausia susivokti, kokioje situacijoje esama.

Kaip Jūs sveikinatės su studentais?

Su studentais sveikinuosi (ir jie su manimi) pagal situaciją: kartais susimojuojam, kartais linktelim galvas, ar paros laiką vieni kitiems pasakome. Svarbiausia, kad mes vienas kitą matom. Ir tai – žavingiausia būties kartu forma.

Autorė: Edita Radzevičiūtė

Comments

  1. Gita says:

    įdomus straipsnis 🙂

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: