„Kas nors“ gražaus 2014 – iems


Scena iš Klaipėdos dramos teatro spektaklio "Mergaitė, kurios bijojo Dievas", rež. J. Vaitkus . A. Kubaičio nuotr

Scena iš Klaipėdos dramos teatro spektaklio “Lunačiarskio lunaparkas“, rež. D. Rabašauskas . A. Kubaičio nuotr.

 

Spėkite, – kas sieja Kristijoną Donelaitį, vaikų sveikatą, Oršos mūšį ir teatrą? Ogi visiems jiems dedikuojami 2014-ieji metai. Šiemet minėsime didžio poeto 300-ąsias gimimo metines, 500 – us metų nuo pergalės Oršos mūšyje, rūpinsimės vaikų sveikata (ką daryti reikia nuolat!) ireisime į teatrą?..

Viename interviu, Teatro metų paskelbimo iniciatorės Seimo narės Dalios Teišerskytės paklausė, kokia proga šie metai dedikuojami teatrui? Gal ir pernelyg žaismingai ar atvirai ji atsakė: „Taip, jokios jubiliejinės ar proginės priežasties tam tikrai nėra, – tiesiog turiu tokį įprotį kiekvienoje kadencijoje paskelbti ką nors gražaus.“ Išties – Gražu…

Priemonių planas

Spaudai išplatintuose pranešimuose, Seimas teigia, jog 2014 metus paskelbė Teatrų metais, įvertindamas teatro vaidmenį ugdant kultūrinį sąmoningumą, akcentuodamas Lietuvos teatro meninės kūrybos plėtrą, pabrėždamas kultūros prieinamumo didinimą bei visuomenės kūrybiškumo skatinimą. Pateiktame priemonių plane matome, jog mūsų laukia beveik dvi dešimtys įvairių teatro renginių ir projektų. Numatoma su profesionaliais teatrais parengti edukacines programas ir projektus, surengti Nacionalinės teatro premijos „Auksiniai scenos kryžiai“ konkursą, pristatyti teatro meno kūrėjus per Lietuvos radiją ir televiziją, surengti konferenciją „Lietuvos teatrai vaikams ir jaunimui“, parengti dramaturgijos skaitmeninimo ir vertimų projektą „Pjesių bankas“, atlikti tyrimą, kaip veikia nevyriausybinės scenos menų organizacijos ir t. t. Anot Kultūros ministro Šarūno Biručio, šiomis priemonėmis bus ieškoma geriausių teatro gyvavimo formų mūsų valstybėje. Kitaip tariant – jei žiūrovas neina į teatrą – teatras ateis pas žiūrovus. Beje, jau penkis mėnesius gyvename Teatrams skirtuose metuose. Tad smalsu – ar Jūs žinote apie tai?

Jauno teatro dienos

Pernai Klaipėdos universiteto Menų fakultete vyko renginys „Jauno teatro dienos“. Prie to pačio stalo diskutuoti susėdo trys jaunimo teatro kūrėjai: Vidas Bareikis, Valentinas Masalkis ir Aidas Giniotis. Pastarasis pasidalino liūdna teatro lankytojų statistika. Atlikto tyrimo duomenimis, Lietuvoje teatrą lanko tik 16% žmonių. Kiti į teatrą užsuka vedami mados, pasikliaudami draugų rekomendacijomis ar puikiais spektaklių „piarais“ žiniasklaidoje. Anot menininkų, – spektaklių, kurie yra garsiai „išpiarinami“, bilietai išperkami akimirksniu, per porą savaičių. Dažniausiai tai – komercinių teatrų produktai, kuriuose žiūrovų daugumą sudaro tie, kurie triauškina „čipsus“ spektaklio metu, ar lagamino dydžio rankinėje įnirtingai ieško netikėtai suskambusio telefono. Anot Valentino Masalskio, ši publika nelinkusi kurti ir mąstyti kartu su scenoje veikiančiais aktoriais. Jie tingi ieškoti prasmių ir pasisotina lengvu produktu bei ilsisi žiūrėdami spektaklį. Tokie žiūrovai teatrui yra naudingi tik finansine prasme. Ko, beje, „lengvus“ spektaklius „kepantys“ teatrai ir siekia: „padarysim – užsidirbsim“. Tik kokia nauda iš to žiūrovui?

Klaipėdos dramos teatro spektaklis "Mergaitė, kurios bijojo Dievas", rež. J. Vaitkus. A. Kubaičio nuotr.

Klaipėdos dramos teatro spektaklis “Mergaitė, kurios bijojo Dievas“, rež. J. Vaitkus. A. Kubaičio nuotr.

Žiūrovo vaidmuo teatre

Kalbant apie žiūrovą, vertėtų prisiminti teatro misiją ir apie tai pasisakiusį teatro korifėjų Konstantiną Stanislavskį. Jis teatro stiprybę matė situacijoje, kada žiūrovas atsiduria tarsi „trečiojo kūrėjo“ vaidmenyje. Spektaklio veiksme jis nedalyvauja, tačiau į veiksmą įsitraukia emociškai ir psichologiškai. Tam, kad teatro poveikis būtų maksimalus, kad teatras sava kalba galėtų laisvai „kalbėtis“ su savo žiūrovu, jį reikia „užsiauginti“ ir kalbėti su žiūrovu jam tinkama forma. Valentinas Masalkis „Jauno teatro dienose“ visus kuriančiuosius skatino mąstyti ne apie spektaklio turinį, kuris nesikeitė nuo Antikos, nuo teatro pradininko Dioniso laikų, o apie jo formą – kaip komunikacijos priemonę su žiūrovu. Kaip amžinąsias vertybes bei jų prasmes „sukišti“ šuolaikiniam žiūrovui? Menininkas kvietė nebemaitinti šiandieninio žiūrovo kičinėmis beprasmybėmis, o atrasti būdus, kaip priversti jį mąstyti, sudominti taip, kad jis norėtų grįžti į teatrą. Grįžti ne todėl, kad jame pamatys aktorių „žvaigždynus“ iš televizijos ekranų, o todėl, kad patirs emociją ir prasmę. Suvoks, kad kelionė į kultūrą nesibaigia ties PC „Akropolis“. Anot Valentino Masalskio teatras yra veiksmo menas. Jame svarbiausia yra veikti, o ne deklaruoti mintis, ironizuoti ar šokiruoti.Žiūrovą į teatrą galima įtraukti per jam atpažįstamas situacijas. Pasak scenos profesionalų, šiandien menininkai turi ieškoti naujųjų teatro formų, suprantamų ne tik elitiniam žiūrovui, bet ir eiliniam Lietuvos piliečiui.

Pabaigai

„Jauno teatro dienose“ režisierius Aidas Giniotis paminėjo, jog vengia žiniasklaidos, „piarų“ ir pasikliauja vien tik „iš lūpų į lūpas“ keliaujančia teatro reklama. Tačiau, – jeigu profesionalūs teatrai imtų taikyti viešųjų ryšių akcijas, kaip tai daro komerciniai teatrai, galbūt žiūrovų skaičius spektakliuose išaugtų? Žodis „piaras“ tarp kuriančio teatro elito turi neigiamą reikšmę. Tarptautinių žodžių žodyne, lietuvių kalboje nevartotinas terminas „piaras“ keičiamas į junginį ryšiai su visuomene (angl. public relations, PR). Tai – veiksmai, kuriais informaciją skleidžiantis subjektas siekia formuoti priimančių auditorijų požiūrį į subjektą. Tad jeigu po visuomenę viliojančiais „piarais“ slėptųsi ne katė maiše, o profesionalų sukurtas, užaugintas meno kūrinys – galbūt žiūrovų susidomėjimas profesionaliu scenos menu išaugtų? O kas nutiktų, jeigu išsikėlę aiškius tikslus ir pasirinkę tinkamą strategiją, straipsnio pradžioje minėti Teatro metams numatyti projektai bei akcijos būtų įgyvendinamos kiekvienais metais? Ar galime tikėtis, kad profesionaliojo teatro geriausios gyvavimo formos Lietuvoje egzistuotų ne tik (kaip viliamasi) šiemet?..

 

Eglė Šantaraitė Eisimantienė, SMMK-13 grupė

Comments

  1. Redaktorius says:

    Šiais laikais jau tikrai neužtenka reklamos “iš lūpų į lūpas“. Gerai, kad apie tai galvoja ir patys teatralai

  2. Ieva says:

    Žinoma nepakankama, tačiau kaip minėta “piarinė“ reklama taip pat nėra tokia veiksminga. Žmonės renkasi “Domino“ ir kitą “pseudoteatrą“ tik tam, kad įrodytų, jog esą yra yra kultūringi ir buvo spektaklyje, nesvarbu, kad pats “spektaklis“ panašesnis į gyva TV šou scenoje nei į spektaklį.
    O kalbant apie bilietus ir paklausą, nebūtinai bilietai “iššluojami“ tik iš populiariųjų spektaklių. Pavyzdžiui į OKT “Išvarymą“ bilietų birželio mėnesio spektakliui jau nebėra, o tai anaiptol nėra šio kūrinio premjera. Fenomenalu, bet turime genijų, kuriuos pripažįsta didžioji dalis žmonių, jei ne dažniau užsukančių į teatrą, tai bent perskaitančių vieną kitą recenziją ar pažiūrinčių “Durys atsidaro“.

    • Redaktorius says:

      iš dalies – taip. Bet daugelis neturi laiko sekti visų sričių naujienas (jų tiek daug!). Ir visai neabejodami pasirenka spektaklį, apie kurį girdi (nuolat). Juk kritiškumą medijoms išsiugdę toli gražu ne visi 🙂

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: