Pasaulis neseniai šventė tarptautinę mokytojų dieną. Kaip ir kasmet, per ją jaunimas skuba pasveikinti savo mokytojų ir dėstytojų, mokslo įstaigos stalus nukrauna glėbiai gėlių ir saldainių. Prisimenamos išmoktos gyvenimo pamokos, vaikystės išdaigos, pastabos, juokas, pertraukos laukimas. Mintimis grįžtama į mokyklą, smagiausius pašnekesius, įkvėpusius ateities siekiams. Ir, žinoma, būrį mokslo darbuotojų. Šiandien kalbuosi su žurnaliste, Klaipėdos universiteto dėstytoja Gražina Juodyte, kuri, pati būdama dėstytoja, prisimena savo jaunystės gyvenimo mokytojus.
Mokytoja mane „užkodavo“
Prieš kiek metų baigėte mokyklą? Kaip Jums sekėsi mokytis?
Na, jaunų žmonių matais – prieš šimtą metų, o tiksliau – 1964 metais, įžymiąją Klaipėdos 4 – ąją vidurinę. Pirmą – ketvirtą klases buvau „apskrita“ pirmūnė. Penktoje klasėje mane net į pionierių stovyklą Arteke išsiuntė. Artekas dabartinėje Krymo teritorijoje. Jau pavasariais ten būna labai šilta. O mokiausi rusų kalbos. Visa mokykla pavydėjo. O ir kiemo draugės (kai kurios) iki šiol atleist negali, nes tapau tikras priekaištų įrankis jų tėvams. „Kodėl Gražina taip gerai mokosi, kad net į Arteką siunčia. Ką tu negali?“ – ėsdavo savo dukteris.
Gražina Juodytė: „Pirmą – ketvirtą klases buvau „apskrita“ pirmūnė“.
Kokias pamokas mėgdavote labiausiai? Ar ir jau tuomet traukė žurnalistika? Rašymas?
Nuo penktos klasės, kai lietuvių kalbą ir literatūrą pradėjo dėstyti šviesaus atminimo mokytoja Teresė Maksimavičienė, labiausiai jos pamokas ir pamėgau. Todėl ji labai nustebo, kai per klasės valandėlę 8 klasėje pareiškiau, kad stosiu į Vilniaus universitetą studijuoti ekonomikos. Tiesiog tuo metu visos gražiausios mokyklos panos stodavo į ekonomiką. Mokytoja nieko nepasakė, bet po tos klasės valandėlės pasikvietė į svečius. Kai atėjau, mokytojos erdvus butas buvo pakvipęs žagarėliais. Pribloškė knygų gausa. Geriam arbatą. O ji man ir sako: „Ekonomika – ne tau. Labiausiai norėčiau, kad stotum lietuvių kalbos ir literatūros studijuoti. Bet tu esi nekantri. Tau neužteks užsispyrimo „kalti“ lotynų, latvių kalbas. Su tavo charakteriu labiausiai tiktų žurnalistika“. Mokytoja mane „užkodavo“.
Disidentų pamokos
Kokius mokytojus prisimenate iš mokyklos ir vėliau – studijų metais? Ką dėstė?
Puikių mokytojų ir dėstytojų mano gyvenime buvo sočiai. Ir ne tik mokykloje, universitete. Labai daug žinių gavau iš draugės mamos, kuri Smetonos laikais buvo baigusi mokslus Belgijos pensionate. Kai mudvi susipažinome, ji universitete dėstė prancūzų kalbą. Namuose visą laiką būdavo įjungtas radijas, kalbantis prancūziškai. Ji man versdavo, ką girdinti. Sovietmečiu mes mažai težinojom, kaip žmonės gyvena už „Geležinės uždangos“. Ji man vėrė plačius pasaulio horizontus. Su daugeliu to meto šviesuomenės – rašytojais, dailininkais, fotografais, kompozitoriais, kalbininkais – susipažindavau kavinėse. Ko negavau universitete, pati pasiėmiau bendraudama su jais.
Kokie žmonės jie buvo? Kokiomis savybėmis pasižymėjo?
Su kuo bendraudavau, dabar vadinami disidentais. Iš jų „prisigraibiau“ pačių įvairiausių žinių. Ir galvoti nestandartiškai, kaip partija ir vyriausybė, liepė.
Ko išmokė jūsų gyvenimo mokytojas?
Labai daug ko. Skaudžiausia pamoka buvo iš jau minėtos Teresės Maksimavičienės. Kai jau buvau baigusi universitetą, parvažiavusi į Klaipėdą klasiokei pareiškiau, kad, nusipirkusi daug daug rožių, eisiu padėkoti. „Baik tu. Maksimavičienės jau treji metai nebėra“. Tuomet supratau, kad gerus žodžius reikia skubėti pasakyti…
Kaip pasikeitė Jūsų požiūris į mokytojus per tiek metų?
Nepasikeitė. Kuriuos mylėjau, tuos ir tebemyliu. Dar gyvus ir jau Anapilyje. Ir esu be galo dėkinga likimui, kad jie mano gyvenime buvo.
„Su daugeliu šviesuomenės atstovų – rašytojais, dailininkais, fotografais, kompozitoriais, kalbininkais – susipažindavau kavinėse“, – prisimena Gražina Juodytė.
Nešvankus koncertas ūkvedžiui
Gal prisimentate kokį linksmą nutikimą iš mokyklos gyvenimo?
Tų nutikimų tiek mokykloje, tiek universitete, – „prūdais“. Papasakosiu tik vieną. Nešvankų. Per vasaros atostogas turėjome eiti šveisti mokyklos po remonto. Nuobodu, kai saulė žeme ritinėjasi ir taip norisi prie jūros. Užvedžiau dainą – „Gaudė senis lydį ir sušlapo… bijo mergos gimnazistų, kad pagavę neiš… pyko senis ant bobutės, kad nerodė savo… pūtė šiaurės vėjas“. Visą „koncertą“ girdėjo ūkvedis. Nežinau, kam jis mane paskundė, bet sukosi kalba apie šalinimą iš mokyklos. Manau, kad išgelbėjo toji pati Maksimavičienė…
Ar sunku rasti šiandien tikrą mokytoją? Kaip atrodo toks mokytojas?
Kiek esu prisiklausiusi iš savo draugų anūkų, plaukai stojasi piestu, – nenorėčiau būti mokoma tokių pabaisų. Antra vertus, ir vaikai dabar „velnių pririję“. Mes savo mokytojus gerbėme, kai kuriuos – ir mylėjome. Dabar šitas reiškinys iš vaikų pusės numiręs. Manau, kad iš mokytojų pusės – taip pat…
Ko palinkėtumėte savo dėstytojams kolegoms šia proga?
Pedagogo darbas tikrai labai sunkus. Galėčiau čia pripilstyti banalybių be saiko. Bet esu įsitikinusi, kad pedagogas turi mėgti savo dalyką ir… mylėti dar tokius nepatyrusius, dar tokius sutrikusius vaikus. Netgi, jei jie „velnių priėdę“, prie tinginio. Manau, kad visada galima rasti raktelį širdutei atrakinti. Net jei ji užverta ir tam, ką tu nori duoti, o ir tau pačiam.
Ačiū už pokalbį!
Parengė: Vaiva Novikaitė
SOCIUMAS 
Parašykite komentarą