Nigerija iš arčiau – tradicijos, religijų skirtumai ir pinigų galia

Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Medijų ir Komunikacijos magistrantūros studijų pirmakursiai, sulaukė svečio iš Nigerijos. Tarpkultūrinės komunikacijos paskaitoje lankėsi, Klaipėdos universiteto, Sveikatos mokslų fakulteto, Visuomenės sveikatos studijų programos antrakursis Ahonsi Peter Akhigbe. Vaikinas supažindino studentus su savo šalies kultūra, tradicijomis ir papasakojo, kodėl jis pasirinko studijas būtent mūsų šalyje.

Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakulteto antrakursis Ahonsi Peter Akhigbe lietuvius supažindina su Nigerijos kultūra.

Karštis beveik ištisus metus

Nigerija – federacinė konstitucinė Vakarų Afrikos valstybė, kurioje pirmoji ir pagrindinė kalba yra anglų. 1960 metais Nigerija atgavo nepriklausomybę ir tapo laisva nuo Anglijos. Tai šalis, kurioje beveik ištisus metus karšta ir temperatūra siekia net iki 45 laipsnių šilumos. Tiesa, keletą mėnesių čia lyja, o šalčiausias mėnuo Nigerijoje – rugpjūtis. Tad nenuostabu, kad kaip ir daugeliui užsieniečių, Ahonsi Peter, reikėjo priprasti prie lietuviško oro. Tačiau, vaikinas sako, jog nebuvo taip sunku.

Labai aštrus maistas

 Ahonsi Peter pasakojo, kad Nigerijoje valgomas itin aštrus maistas. Visi patiekalai gardinami kuo aštresniais prieskoniais ar pipirais, nesvarbu, tai sriuba ar koks kitas patiekalas. Vaikinas juokavo, kad Lietuvoje maistas jam per mažai aštrus, o tai, kas lietuviams gali pasirodyti labai aštru – jam visiškai normalu.

Religijų įvairovė: keistos apeigos ir pavojai

 Nigerijoje vyrauja trys pagrindinės religijos: krikčionybė, islamas, ir vudu tikėjimas. Pastarasis, savo magijos ritualais ir apeigomis gali ne tik nustebinti, bet ir šokiruoti. Tačiau, kaip Ahonsi Peter sakė, didžiausia priešprieša ir konfliktai visgi vyksta tarp krikčionių ir musulmonų. Jų religijos įsitikinimai neretai priveda prie agresijos ir kivirčų.

Pats Ahonsi Peter yra krikščionis. Gimtojoje Nigerijoje vaikinas dažnai lankosi bažnyčioje. Sako, jog apsilanko ir Lietuvoje, tačiau tai daug sudėtingiau dėl kalbos barjero.

Vestuvių tradicijos ir laidotuvių ceremonijos

 Viena seniausių, vis dar išlikusių vestuvių tradicijų Nigerijoje – nuotakos išpirkimas. Jeigu vaikinas nori vesti merginą, jo tėvai turi sumokėti išpirką būsimos nuotakos tėvams. Kai kurios nuotakos vestuvių dieną puošiasi piešiniais, kurie daromi chna dažais.

Be visų įdomių tradicijų Nigerijoje, ne mažiau stebinantys ir laidotuvių papročiai. Užsienietis pasakojo, kad pats pasiruošimas laidotuvėms Nigerijoje gali užtrukti savaitę, mėnesį ar dar ilgiau. Žmogus negali būti palaidotas tol, kol į laidotuves nesusirinks visi artimieji. Dar vienas stulbinantis faktas: jei šeima gali sau tai leisti, žmonės Nigerijoje laidojami auksiniuose karstuose. Kitaip vyksta šalį saugančių karių laidotuvės. Jie laidojami kartu su ginklais. Laidotuvių metu aplink aidi šūviai, tad, pasak Ahonsi Peter, tokia ceremonija gali pasirodyti netgi bauginanti.

Vaikų išsilavinimas – tėvų pareiga

Nigerijoje tėvai privalo išleisti vaikus mokytis. Tai jų pareiga. Vaikai turi gauti išsilavinimą. Tiesa, kalbėdamas apie jį, Ahonsi Peter pridūrė, kad Nigerijoje įgytas diplomas vertinamas tik jų šalyje. Būtent dėl šios priežasties, turėdamas galimybę rinktis studijas Pietų Afrikoje ir Lietuvoje, jis pasirinko mūsų šalį.

Ahonsi Peter Akhigbe labiausiai stebina tvarkos laikymasis Lietuvoje, mat Nigerijoje tvarką „nustato“ pinigai. „Jei turi pinigų, gali turėti ir daryti tai, ką nori“, – sako užsienietis.

Turi pinigų – daryk, ką nori

Paklaustas, kas labiausiai nustebino Lietuvoje, nigerietis atsakė, jog tvarka. Jis pripažino, kad Nigerijoje jos labai trūksta, o viską šalyje valdo  pinigai. Pasak jo, jei turi pinigų – gali turėti ir daryti tai, ką nori. Nors realiai įstatymai egzistuoja, niekas jų nesilaiko. Negalioja nei jie, nei kitos teisės. Net nuo sunkiausio nusikaltimo gali išgelbėti išpirka už didelius pinigus.

Gydytoju nebus

 Visuomenės sveikatą studijuojantis vaikinas pasakojo, jog jo tėvas norėjo, kad sūnus taptų gydytoju. Tačiau pats Ahonsi Peter sakė, jog gydytojo profesija visgi ne jam. Vaikinui tiesiog patinka padėti žmonėms, suteikti jiems pagalbą.

Pasirinkęs studijas Lietuvoje, studentas iš Nigerijos sakė savo sprendimo nesigailintis. Tačiau savo ateities su mūsų šalimi vaikinas nesieja. Pabaigęs studijas, Ahonsi Peter planuoja išvykti į Ameriką. Ten jis žada studijuoti magistrantūros studijas ir mato Ameriką kaip perspektyvią šalį savo ateičiai kurti.

Ahonsi Peter – jau antrasis studentas, kuris lankėsi Tarpkultūrinės komunikacijos paskaitoje. Anksčiau čia buvo atvykęs studentas iš Indijos Muttam Ramesh Sridhar. Klaipėdos universiteto Jūros technologijų ir gamtos mokslų fakultete jis studijuoja mechanikos inžineriją ir yra trečiakursis. Jis taip pat supažindino studentus su savo šalies kultūra, tradicijomis ir papročiais.

Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Medijų ir Komunikacijos magistrantai susipažino su universiteto Sveikatos mokslų fakulteto antrakursiu iš Nigerijos Ahonsi Peter Akhigbe.

Susitikimai su studentais iš kitų šalių labai naudingi Klaipėdos universiteto studentams. Jie plečia akiratį bei susipažįsta su kitomis kultūromis, o gautos žinios padeda bendrauti ir suprasti kitų kultūrų žmones.

Parengė: SMNMK17 Aida Plytnykaitė

Interviu su dėstytoja Gražina Juodyte: gyvenimo mokykla ir vertingiausios likimo pamokos

Pasaulis neseniai šventė tarptautinę mokytojų dieną. Kaip ir kasmet, per ją jaunimas skuba pasveikinti savo mokytojų ir dėstytojų, mokslo įstaigos stalus nukrauna glėbiai gėlių ir saldainių. Prisimenamos išmoktos gyvenimo pamokos, vaikystės išdaigos, pastabos, juokas, pertraukos laukimas. Mintimis grįžtama į mokyklą, smagiausius pašnekesius, įkvėpusius ateities siekiams. Ir, žinoma, būrį mokslo darbuotojų. Šiandien kalbuosi su žurnaliste, Klaipėdos universiteto dėstytoja Gražina Juodyte, kuri, pati būdama dėstytoja, prisimena savo jaunystės gyvenimo mokytojus.

„Mes savo mokytojus gerbėme, kai kuriuos ir mylėjome. Dabar šitas reiškinys iš vaikų pusės numiręs“, – pastebi dėstytoja.

Mokytoja mane „užkodavo“

Prieš kiek metų baigėte mokyklą? Kaip Jums sekėsi mokytis?

Na, jaunų žmonių matais – prieš šimtą metų, o tiksliau – 1964 metais,  įžymiąją Klaipėdos 4 – ąją vidurinę. Pirmą – ketvirtą klases buvau „apskrita“ pirmūnė. Penktoje klasėje mane net į pionierių stovyklą Arteke išsiuntė. Artekas dabartinėje Krymo teritorijoje. Jau pavasariais ten būna labai šilta. O mokiausi rusų kalbos. Visa mokykla pavydėjo. O ir kiemo draugės (kai kurios) iki šiol atleist negali, nes tapau tikras priekaištų įrankis jų tėvams. „Kodėl Gražina taip gerai mokosi, kad net į Arteką siunčia. Ką tu negali?“ – ėsdavo savo dukteris.

Gražina Juodytė: „Pirmą – ketvirtą klases buvau „apskrita“ pirmūnė“.

Kokias pamokas mėgdavote labiausiai? Ar ir jau tuomet traukė žurnalistika? Rašymas?

Nuo penktos klasės, kai lietuvių kalbą ir literatūrą pradėjo dėstyti šviesaus atminimo mokytoja Teresė Maksimavičienė, labiausiai jos pamokas ir pamėgau. Todėl ji labai nustebo, kai per klasės valandėlę 8 klasėje pareiškiau, kad stosiu į Vilniaus universitetą studijuoti ekonomikos. Tiesiog tuo metu visos gražiausios mokyklos panos stodavo į ekonomiką. Mokytoja nieko nepasakė, bet po tos klasės valandėlės pasikvietė į svečius. Kai atėjau, mokytojos erdvus butas buvo pakvipęs žagarėliais. Pribloškė knygų gausa. Geriam arbatą. O ji man ir sako: „Ekonomika – ne tau. Labiausiai norėčiau, kad stotum lietuvių kalbos ir literatūros studijuoti. Bet tu esi nekantri. Tau neužteks užsispyrimo „kalti“ lotynų, latvių kalbas. Su tavo charakteriu labiausiai tiktų žurnalistika“. Mokytoja mane „užkodavo“.

Disidentų pamokos

Kokius mokytojus prisimenate iš mokyklos ir vėliau – studijų metais? Ką dėstė?

Puikių mokytojų ir dėstytojų mano gyvenime buvo sočiai. Ir ne tik mokykloje, universitete. Labai daug žinių gavau iš draugės mamos, kuri Smetonos laikais buvo baigusi mokslus Belgijos pensionate. Kai mudvi susipažinome, ji universitete dėstė prancūzų kalbą. Namuose visą laiką būdavo įjungtas radijas, kalbantis prancūziškai. Ji man versdavo, ką girdinti. Sovietmečiu mes mažai težinojom, kaip žmonės gyvena už „Geležinės uždangos“. Ji man vėrė plačius pasaulio horizontus. Su daugeliu to meto šviesuomenės – rašytojais, dailininkais, fotografais, kompozitoriais, kalbininkais – susipažindavau kavinėse. Ko negavau universitete, pati pasiėmiau bendraudama su jais.

Kokie žmonės jie buvo? Kokiomis savybėmis pasižymėjo?

Su kuo bendraudavau, dabar vadinami disidentais. Iš jų „prisigraibiau“ pačių įvairiausių žinių. Ir galvoti nestandartiškai, kaip partija ir vyriausybė, liepė.

Ko išmokė jūsų gyvenimo mokytojas?

Labai daug ko. Skaudžiausia pamoka buvo iš jau minėtos Teresės Maksimavičienės. Kai jau buvau baigusi universitetą, parvažiavusi į Klaipėdą klasiokei pareiškiau, kad, nusipirkusi daug daug rožių, eisiu padėkoti. „Baik tu. Maksimavičienės jau treji metai nebėra“. Tuomet supratau, kad gerus žodžius reikia skubėti pasakyti…

Kaip pasikeitė Jūsų požiūris į mokytojus per tiek metų?

Nepasikeitė. Kuriuos mylėjau, tuos ir tebemyliu. Dar gyvus ir jau Anapilyje. Ir esu be galo dėkinga likimui, kad jie mano gyvenime buvo.

„Su daugeliu šviesuomenės atstovų – rašytojais, dailininkais, fotografais, kompozitoriais, kalbininkais – susipažindavau kavinėse“, – prisimena Gražina Juodytė.

Nešvankus koncertas ūkvedžiui

Gal prisimentate kokį linksmą nutikimą iš mokyklos gyvenimo?

Tų nutikimų tiek mokykloje, tiek universitete, – „prūdais“. Papasakosiu tik vieną. Nešvankų. Per vasaros atostogas turėjome eiti šveisti mokyklos po remonto. Nuobodu, kai saulė žeme ritinėjasi ir taip norisi prie jūros. Užvedžiau dainą – „Gaudė senis lydį ir sušlapo… bijo mergos gimnazistų, kad pagavę neiš… pyko senis ant bobutės, kad nerodė savo… pūtė šiaurės vėjas“. Visą „koncertą“ girdėjo ūkvedis. Nežinau, kam jis mane paskundė, bet sukosi kalba apie šalinimą iš mokyklos. Manau, kad išgelbėjo toji pati Maksimavičienė…

Ar sunku rasti šiandien tikrą mokytoją? Kaip atrodo toks mokytojas?

Kiek esu prisiklausiusi iš savo draugų anūkų, plaukai stojasi piestu, – nenorėčiau būti mokoma tokių pabaisų. Antra vertus, ir vaikai dabar „velnių pririję“. Mes savo mokytojus gerbėme, kai kuriuos – ir mylėjome. Dabar šitas reiškinys iš vaikų pusės numiręs. Manau, kad iš mokytojų pusės – taip pat…

Ko palinkėtumėte savo dėstytojams kolegoms šia proga?

Pedagogo darbas tikrai labai sunkus. Galėčiau čia pripilstyti banalybių be saiko. Bet esu įsitikinusi, kad pedagogas turi mėgti savo dalyką ir… mylėti dar tokius nepatyrusius, dar tokius sutrikusius vaikus. Netgi, jei jie „velnių priėdę“, prie tinginio. Manau, kad visada galima rasti raktelį širdutei atrakinti. Net jei ji užverta ir tam, ką tu nori duoti, o ir tau pačiam.

Ačiū už pokalbį!

Parengė: Vaiva Novikaitė

 

Rugsėjo 1-oji Klaipėdos universitete

Mokslo ir žinių dienos renginiai Klaipėdos universiteto centriniuose rūmuose.

Vaizdo siužetas sukurtas Medijų laboratorijoje.

Operatorius Vasilijus Bortnikas.

 

 

Nelygybės mažinimas. Klaipėdos apskrities gestų kalbos vertėjų centras

Darbas parengtas studijuojant Televizijos ir radijo montažą. Autorė – 2 kurso žurnalistikos studentė Marija Vilkaitė. Operatorius Vasilijus Bortnikas.

NUSIIMKIME JUODUS AKINIUS – LAIŠKAS PLUNKSNOS BROLIAMS

RITA SKIRPSTAITĖ

Pasaulis nudabintas daugybės spalvų ir jame surasti galime įvairių atspalvių. Tik klausimas, mielieji plunksnos broliai, kokių spalvų šiandien ieškome? Apsidarius žiniasklaidos srautuose ima krėsti šiurpas nuo kriminalų, skleidžiamo purvo, nuo nuolatinių problemų ir negerovių. Atrodo nieko gero pas mus nebevyksta, nes norint paskaityti gerą, įdomų straipsnį, kuris nebaugintų, o suteiktų teigiamos informacijos ir būtų naudingas, jau tenka gerai paieškoti. Ir jei situacija nesikeis, turbūt greitai šioms paieškoms pradėsime naudoti padidinamąjį stiklą.

Nesakau, kad reikia negvildenti problemų, nerašyti neigiamybių, bet gal reiktų apsidairyti aplink ir bent pabandyti surasti daugiau pozityvių, gražių dalykų. Tai nereiškia, kad reikia gyventi užsidėjus rožinius akinius, bet tai reiškia, kad jau laikas būtų nusiimti juodus. Bet kurioje situacijoje išsirinkus neigiamas detales ir jas išplėtojus, visa situacija ima atrodyti nepalanki. Tai slegia ir tuomet viską, kas aplink, imame matyti tarsi pro akinius su specialiais stiklais, nepraleidžiančiais jokios teigiamos informacijos. Ir tas ryškiai matoma šiuolaikinėje žiniasklaidoje. Neigiama informacija sklinda iš visų pusių, o juk neigiami dalykai žmogaus pasąmonėje įsirašo tris kartus stipriau. Todėl nereikia stebėtis, kodėl visi pikti, paniurę, kodėl mano, kad gyvenimas blogas, kad viskas negerai…

Norisi šaukti, žmonės, atsimerkite! Negi nematote į ką virsta mūsų visuomenė? Juk mes, žiniasklaidos atstovai, formuojame žmonių nuomonę. Tiek daug aplink gražių dalykų, negi sunku apsidairyti ir juos skleisti? Liūdna, kad žiniasklaida verslu pavirto… Svarbiausia tapo skleisi kraupias, šiurpinančias žinias, kad kuo daugiau žmonių skaitytų, kad kuo daugiau pasisemtų negatyvo ir dar papasakotų būriui žmonių, nes juk tokios istorijos uždirba daugiausia!

Pasirodžius pasiūlymui žiniasklaidoje informaciją skelbti perpus: gerą ir blogą, jei atvirai nudžiugau… Pagalvojau: „Pagaliau, ačiū Dievui, kažkas susiprotėjo!“ Aišku, galbūt tai nėra pats geriausias variantas, bet kažką daryti jau yra būtina. Ir nors ši pataisa buvo atšaukta, labai tikiuosi, kad bent truputį atkreipė žurnalistų dėmesį.

Nors pasiūlius pataisą, kad teigiamos ir neigiamos informacijos srautai žiniasklaidoje užimtų tokią pačią dalį, didžioji dalis žurnalistų taip pradėjo aktyviai smerkti, protestuoti ir pan: „Nori mus paversti valdžios atstovais spaudoje, nors žurnalistikos paskirtis yra kelti, rodyti negeroves, būti visuomenės „sanitaru“, kad trūkumai būtų šalinami, piliečių problemos sprendžiamos“ – komentavo viena žinomų Klaipėdos žurnalisčių. Įsiskaitykite į kolegės parašymą, kokia jos teigimu yra žurnalistikos paskirtis? Jei žmogus apibūdindamas paskirtį įvardina tik problemas, negeroves ir trūkumus, tai savaime suprantama, kad daugiausia apie tai ir rašo. Ar mes jau patys esame taip įsisukę ir susikoncentravę ieškoti blogybių ir neigiamų dalykų, kad mintis, jog jų galėtų būti tik pusė taip šokiruoja? Jei jau visuomenė ir valdžia mato, kad neigiamos informacijos srautas per didelis, tai gal reiktų mums susivokti. Ir užuot rėkavus, kad pažeidžiama žiniasklaidos laisvė, pamąstyti, ar nepažeidžia pati žiniasklaida žmogaus teisių ir laisvių nuolat brukdama žmonėms neigiamybes?

Mane šiurpina mūsų profesijos atstovų abejingumas, nesuvokimas, kokią didžiulę įtaką jie daro visuomenei. Juk mes esame ketvirtoji valdžia. Mes darome įtaką žmonėms, jų gyvenimams. Būtent tą suvokdama pasirinkau žurnalistės kelią. Noriu padėti pamatyti žmonėms tai, ko jie nemato, pranešti apie tai, ko negirdėjo. Tačiau prisiimu atsakomybę, suprasdama, kad kiekvienas mano parašytas ar pasakytas žodis gali paveikti kito žmogaus gyvenimą. Ir labai raginu visus tą suprasti ir atsakingai rašyti, kurti, kalbėti… Pamatyti, kad aplink mus kasdien nutinka daugybė gerų ir gražių dalykų, kuriais galime pasidalinti su kitais. Tad kurkime gražesnę visuomenę, ieškokime gėrio, būkime žinių nešėjai, kurie dovanoja visuomenei ir geras žinias. Pradėkime nuo savęs ir paskui mus paseks visi kiti…