Atviros durys Menų akademijoje

Trečio kurso žurnalistikos studentų parengtas siužetas apie Klaipėdos universiteto Menų akademijoje vykusias atvirų durų dienas.

Klaipėdos „Nafta-Uni-Akvaservis“ po įtemptos kovos finalo serijoje dar kartą nugalėjo Marijampolės “Sūduva-Mantinga“

Klaipėdos „Nafta-Uni-Akvaservis“ užtikrintai pradėjo susitikimą ir galingai jį pabaigė. Taip galima apibūdinti vakar vykusias rungtynes Klaipėdoje. Uostamiesčio krepšininkai greitai susikrovę dviženklį, 18-os taškų pranašumą, trečiajame kėlinyje spėjo jį iššvaistyti, bet susikaupę ketvirtajame kėlinyje tiesiog dominavo ir varžovams įmetė 34 taškus, o finale iškovojo antrąją pergalę.

Rungtynės prasidėjo apylygiai, komandos apsikeitė keliais taikliais metimais, bet įpusėjus kėlinukui prabilo Klaipėdos komandos snaiperiai, o uostamiesčio krepšininkai ketvirtį užbaigė 16:4. „Nafta-Uni-Akvaservis“ buvo pasirengę savo varžovus „palaidoti” jau antrajame kėlinyje, kuomet susikrovė rekordinę 18-os taškų persvarą, bet vis dėlto čempionai nebūtų čempionais ir taip lengvai kapituliuoti nesirengė – prieš ilgąją pertrauką sumažino deficitą iki 12-os taškų.

17879837_10150917958159956_4431383761522603091_o

Nuotr. K. Bakūno

Trečiasis kėlinys Klaipėdos krepšininkams buvo prasčiausias, kurį jie pralaimėjo 13-os taškų skirtumu (14:27). Uostamiesčio ekipa strigo suvalkiečių zoninėje gynyboje, o pastarieji pamažu tirpdė Klaipėdos komandos pranašumą. Po taiklaus Ryčio Juknevičiaus tritaškio trečiojo kėlinio paskutinėmis sekundėmis „Nafta-Uni-Akvaservis“ ekipos sirgaliai su nerimu laukė ketvirtojo kėlinio pradžios, nes iš turėtos 18-os taškų persvaros, Klaipėdos komandai neliko nieko. Vis dėlto, uraganinį puolimą demonstravę uostamiesčio krepšininkai ketvirtajame kėlinyje paliko savo varžovus už nugaros ir atgal nebesigręžiojo. Vedami savo kapitono, Viktoro Chodosovskio, kuris tik prieš kelias dienas pasveiko po plaučių uždegimo, klaipėdiškiai galingai užbaigė rungtynes ir serijoje iki 4 pergalių išsiveržė į priekį 2:0.

Pagrindinis Klaipėdos ekipos pergalės ingridientas ko gero buvo tritaškių pataikymas. Per visą sezoną metę 34% tikslumu, šios dienos rungtynėse tą darė beveik dvigubai -62%.

„Mes dabar laimime 2-0, bet nėra jokios Euforijos. Mes puikiai suprantame, kokia yra Marijampolės komanda. Gali vieną dieną prieš juos laimėti, o kitą – gauti 30 taškų. Reikia 100 proc. koncentracijos. Visi jų žaidėjai – aukšto lygio, superinė komanda, todėl darome, ką galime. Mums kol kas geriau sekasi, bet viskas gali apsiversti“, – sakė V. Chodosovskis, „Nafta-Uni-Akvaservis“ kapitonas.

Parengė: Rokas Misevičius

 

Kodėl santykiai kartais tampa „toksiškais“?

Santykių ekspertas daktaras John Gottman ir jo komanda Vašingtono universitete savo „meilės laboratorijoje“ beveik keturiasdešimt metų tyrinėjo daugiau kaip tris tūkstančius porų tarpusavio santykius. Daktaras teigia galintis 90% tikslumu nustatyti, ar pora liks kartu, ar vis dėlto pasuks skirtingais keliais. O jei peržvelgus Johno Gottmano idėjas pasirodys, jog jūsų santykiai – tikras košmaras, nenusivilkite. Jis teigia, jog galima „pataisyti“ net ir pačią prasčiausią padėtį, tereikia tik atkreipti dėmesį į pavojaus signalus ir imti keisti požiūrį į partnerį.

elizabeth-tsung-167289

 

Kartais net patys nepajaučiame, kaip mūsų santykiai tampa „toksiškais“. Gottmano institutas išskiria keturias pagrindines santykių problemas, kurias jo komanda praminė „apokalipsės raiteliu“. Pirmoji iš jų:

„Tu visada kalbi tik apie save. Tu toks savanaudis“. Jeigu nuolat kritikuosite savo partnerį, jie ims jaustis taip, lyg jūs atakuojate jo charakterį ir pačią asmenybę, o tai gali priversti juos jaustis nepilnaverčiais, bei pažeisti pasitikėjimą savimi. Nuolat kritikuoti partnerį kur kas pavojingiau, nei ramiai paaiškinti, kas jums kelia nepasitenkinimą.

„Tu esi idiotas“. Būtent šie, arba kiti panašios reikšmės epitetai yra viena pagrindinių santykių klaidų. Kodėl kartais įžeidinėjame savo antrąją pusę? Pasak John Gottman, tai vyksta dėl nuolatinių negatyvių minčių apie savo partnerį. Taip pat verta atkreipti dėmesį ir į tokius signalus kaip sarkazmas, pravardžiavimas, pamėgdžiojimas ir akių vartymas, kuomet jūs arba partneris bandote vienas kitam kažką pasakyti. Nors šie dalykai ir neatrodo žalingi, bei yra dažnai pasitaikantis reiškinys santykiuose, tačiau tai veda tik prie dar didesnių konfliktų.

„Tai tu kaltas/-a, kad mes visur vėluojame“. Jei vienas iš partnerių santykiuose jaučiasi nuolat atakuojamas, labai tikėtina, jog vieną dieną jo ilgai kauptos negatyvios emocijos taip pat išsilies. Tikriausiai ne vienas esame girdėję sakant, jog geriausia gynyba – puolimas. Anaiptol. Pirmiausia reikia nustoti už viską kaltinti tik partnerį. Galbūt verta apmąstyti, kuriose situacijose buvote kalti abu, arba nekaltas nė vienas?

Tylos režimas. Jeigu trys aukščiau įvardintų problemų sprendimai nepadeda, neatsiribokite nuo savo partnerio tylos siena. Jei abu imsite apsimetinėti nuolat užimtais, nusisuksite vienas nuo kito bei vengsite akistatos, norimų rezultatų nepasieksite, na, nebent padidinsite širdies pulsą iki daugiau kaip 100 dūžių per minutę ir jausitės psichologiškai sutriuškinti.

Ką daryti? Jei susiduriate bent su viena iš aukščiau išvardintų problemų, santykių ekspertas pataria atkreipti dėmesį į keturis šių problemų sprendimo būdus.

Guoskitės partneriui dėl santykių be kaltinimų. Kalbėdami apie santykių problemas bei apie savo jausmus, vietoje „tu nuolat kalbi apie save“, sakykite – „galbūt galime pakalbėti apie mano dieną?“

Pagarba. Stenkitės apie savo partnerį galvoti kuo pozityviau. Susitelkite į jo gerąsias savybes ir užuot kritikavę, pagirkite ir užuot išvadinę jį idiotu, tiesiog pasakykite – „didžiuojuosi, kaip tau pavyko išspręsti šią situaciją“. Taip paskatinsite partnerį jaustis pilnavertiškai.

Atsakomybė. Užuot kaltinę partnerį dėl to, jog, pavyzdžiui, pavėlavote į renginį, ar svarbų susitikimą, nepasitenkinimą galite išreikšti tiesiog pasakydami – „mums derėjo pasirinkti tinkamesnį laiką“. Svarbu suvokti, jog santykiuose dažniausiai kaltos būna abi pusės. Taip pat, jeigu ir nesutinkate su partneriu, suteikite jam galimybę paaiškinti ir išklausykite jį. Tai jūsų pareiga.

Savikontrolė. Jeigu nusprendėte partneriui atvirai išsakyti, kas jūsų netenkina, prieš tai bent 20 minučių skirkite savęs nuraminimui. Išeikite pasivaikščioti, paskaitykite knygą – tik tuomet grįžkite pas mylimąjį ir imkite kalbėtis. Nusiteikite su antrąja puse kalbėti ramiai bei apgalvokite, ką norite pasakyti, jog pokalbio metu neįvyktų nereikalingas emocijų protrūkis, kuris situaciją tik pablogins.

Parengė: Gintarė Remezaitė

 

Žurnalistika – ne tik profesija, bet ir gyvenimo būdas

Visiškai nesvarbu, kur studijuosi, ar kokiame mieste pradėsi siekti norimos profesijos. Svarbiausia – užsispyrimas ir motyvacija bei savo užsibrėžtų tikslų siekimas. Klaipėdos universiteto absolventė Jovita Gaižauskaitė dirba TV3 reportere. Ši jauna moteris – energinga, pozityvu spinduliuojanti bei savo darbą mylinti žurnalistė. Jeigu trūksta įkvėpimo siekiant savo svajonių – Jovita yra tikras motyvacijos „užtaisas“ kiekvienam būsimam žurnalistui. Tikriausiai įdomu, kokia gi ta žurnalistika yra iš tiesų? Galbūt tai ne tik profesija, bet ir gyvenimo būdas? Apie tai – pokalbyje su Jovita Gaižauskaitė.

Koks buvo jūsų kelias į žurnalistiką?

Ilgokai nežinojau, kokią profesiją noriu rinktis. Mokiausi Kėdainiuose, Šviesiojoje gimnazijoje, realinėje klasėje daugybę tiksliųjų mokslų dalykų, tačiau labiausiai patiko lietuvių kalba. Paskutinėse gimnazijos klasėse, likus gal metams ar porai iki baigimo, pradėjau galvoti apie žurnalistiką. Tiesa, kiek save pamenu, niekada nepraleisdavau žinių laidų – net kol dar nesvajojau būti žurnalistė, namų darbus ruošdavau iki ir po žinių – žinių metas buvo šventas.

20150223_114746

Kodėl pasirinkote būtent Klaipėdos universitetą?

Klaipėdos universitetas mane pasirinko. Buvau įsitikinusi, kad įstoti į Vilniaus universitetą tikrai užteks mano 100-uko iš lietuvių kalbos egzamino ir 98 balų iš interpretacijos, tuo laiku dar buvo du atskiri egzaminai. Deja, už stojamąjį egzaminą Vilniuje gavau 9 ir sostinė liko nepasiekta. Antroje vietoje buvau parašiusi Klaipėdos universiteto žurnalistikos specialybę ir… įstojau! Esu tikra, kad žingeidūs ir gabūs studentai, visai nesvarbu, kokiame mieste studijuoja, pasiima iš mokymo įstaigos viską, ką tik įmanoma.

Kaip jūs, dar prieš įstojant, įsivaizdavote šią profesiją? Kokia ji yra iš tiesų?

Aš norėjau įdomaus, nenuobodaus, neįprasto darbo. Niekada neįsivaizdavau savęs sėdinčios darbo vietoje nuo 8 iki 17 val. Norėjau kūrybingo darbo, kuriame sutikčiau daug skirtingų žmonių. Iš tiesų, visa tai ir turiu, tik šalia romantiškų ir smagių dalykų yra milžiniška atsakomybė, nenormuotos darbo valandos, ir tikrai ne visada tenka filmuoti tik malonius ir gražius dalykus.

Kokie sunkumai pasitaiko dirbant šį darbą?

Aš nežinau, kuris darbas yra lengvas. Turbūt visi sąžiningai ir atsakingai dirbami darbai yra pakankamai sunkūs. Mano iššūkiai – negalėjimas planuoti laiko, nes tai priklauso ne nuo manęs. Pašnekovai ir jų galimybės dažnai apverčia visą dienos planą. Psichologiškai sunku perimti neigiamas emocijas – o jų tikrai pasitaiko. Žurnalistas dirba 24 val. per parą, 7 dienas per savaitę – sunku, kai tavo laikas nepriklauso tau. Tačiau yra vienas dalykas, kuris man vis dar yra pats sunkiausias – rasti temą, kai temų nėra. Sukurti veiksmą, kai, rodos, niekas nevyksta.

Įdomu, kokie šios profesijos pliusai?

Smagu būna tada, kai žmonės nuoširdžiai padėkoja, kai pavyksta jiems padėti ar išspręsti problemas. Labai įdomu sutikti keistų, neįprastų, svarbių profesijų atstovų. Patinka dar niekieno negvildentos temos. Apibendrinant – svarbiausia ir toliau lieka žmogus ir visi maži stebuklai, vykstantys kasdien.

Kokias savybes privalo turėti žurnalistas? Kaip manote, ar visi gali jais tapti?

Man liūdna, kai ši profesija būna nuvertinama ir žurnalistu pasivadina bet kas, rankose laikantis mikrofoną ar surezgantis kompiuteriu porą sakinių. Vis dėlto, ne veltui mes studijuodami mokomės būti geri, profesionalūs žurnalistai, prisiimantys visą atsakomybę už šį darbą. Būtina turėti gerą galvą ant pečių. Mokėti bendrauti, planuoti laiką, sklandžiai reikšti mintis. Ir PUIKI lietuvių kalba: tikrai ne visada išgelbės kalbininkės ar kompiuterio programa, taisanti tekstą.

Ar tiesa, jog žurnalistika – ne tik profesija, bet ir gyvenimo būdas?

Tikrų tikriausia tiesa. Nes darbą atidirbi, užrakini duris ir pamiršti iki kito ryto. O čia reikia gyventi naujienomis nuolat. Net ir parengus reportažą, aš tebeseku naujienas, žiūriu kolegų laidas, skaitau portalus – turiu žinot visą kontekstą, kas vyksta. Net ,,iškritus“ vienai dienai, lengva pasimesti.

Dažnai girdime, jog žurnalisto darbas yra pavojingas. Būnant sąžiningu ir skleidžiant tiesą visuomenei, galima užsitraukti nemalonę. Ar iš tiesų taip yra? Kaip neperžengti tos ribos? Galbūt ir pačiai yra tekę su tuo susidurti?

Aš matau pavojų kitose srityse: pavyzdžiui, turime skubėti į gaisrą ar avarijos vietą. Mes patys lekiame, kone viršijame greitį, nes suprantame, kad turime būti pirmesni ir greitesni net už specialiąsias tarnybas – tik taip rasime, ką filmuoti, kol dar įvykis nepasibaigęs. Ir tik vėliau susimąstome, kad rizikuojame savo gyvybe tiesiogine šių žodžių prasme. Arba, pavyzdžiui, filmuojame ant nesaugaus Kuršių marių ledo žvejojančius žvejus. Bet juk tuos žvejus norėdami pakalbinti, ir patys lipame ant to paties lūžtančio ledo. Užsitraukti nemalonę – turbūt švelniausia, kas gali nutikti. Ypač kai yra dvi konfliktuojančios pusės, žurnalistas, turintis likti objektyvus, blogas bus ir vienai, ir kitai pusei, nes nepalaikys nė vieno. Riba yra visada vidinis pasitikrinimas, o jeigu man taip? Manau, Lietuva – ta šalis, kur visi drąsiai gina savo garbę ir orumą ir tai galima daryti. Tad svarbu nemeluoti ir likti sąžiningam pačiam prieš save.

Ar yra tekę bent akimirkai suabejoti, pagalvoti apie kitą profesiją?

Šį darbą dirbu septynerius metus ir kol kas kitoje profesijoje savęs neįsivaizduoju. Bet man patinka aiškinti, mokyti, dėstyti, dalintis patirtimi – galbūt kada nors rinksiuosi pedagoginį kelią. Tačiau kol kas esu jauna ir ištroškusi iššūkių kasdien.

Kas padeda savo profesijoje siekti puikių rezultatų?

Reikia dirbti – tiesiog neaptingti, nuolat domėtis viskuo: čia negalioja, kad ai, sportas man neįdomu – žurnalistas yra universalus žmogus. Visiems, kurie rinksis šią profesiją ar studijuoja žurnalistiką, linkiu atsakingai pagalvoti, ar tikrai šis darbas patiks. Abejojantiems – pasaulyje daugybė kitų darbų. Tačiau išliekantiems – stiprybės, ryžto ir nuolat galvoje besisukančių gerų temų.

Parengė: Gintarė Remezaitė

Simona Šakinytė: „Nesu ta aktorė, kuri gyvena vien teatru“

Klaipėdos universitetas parengia daug talentingų menininkų, aktorių. Viena iš jų – Simona Šakinytė, Klaipėdos universiteto absolventė, menų fakultete baigusi vaidybos studijas. Šiuo metu Simoną galite išvysti Klaipėdos dramos teatro spektakliuose arba savanoriškoje šunų ir kačių prieglaudoje „Linksmosios pėdutės“. Taip, šiai jaunai moteriai pavyksta suderinti dvi tokias skirtingas veiklas.

IMG_8410-630x420

Kaip ir kada pirmą kartą pajutote meilę teatrui?
Aktore tapti panorau ne dėl teatro, o gal labiau dėl kino. Vis dėlto, gerai nepamenu, kada atsirado toji meilė teatrui, tačiau norą vaidinti pajutau jau seniai, dar darželyje.

Kokie vėjai po studijų atpūtė į Klaipėdos dramos teatrą?

Man pasisekė, jog tais metais, kai baigiau mokyklą, Klaipėdos universitete buvo renkamas aktorių kursas. O dar labiau pasisekė, kad į tą kursą pavyko įstoti. (Šypsosi)

Koks buvo jūsų pirmasis vaidmuo teatre?

Pirmasis vaidmuo teatre buvo sunkiai serganti mergaitė, pagrindinio veikėjo mylimoji, Pegė Bliu spektaklyje „Oskaras ir ponia Rožė“. Spektaklį režisavo mano kurso vadovas Povilas Gaidys.

Kokius charakterius įdomiau vaidinti – bloguosius ar geruosius?

Man įdomiausia vaidinti tuos charakterius, kuriuos suprantu ir su kuriais pavyksta susigyventi. Aš nežinau, ar yra personažų, kuriuos galima priskirti blogiesiems ar geriesiems. Ko gero, jeigu jie yra vienaplaniai, t.y. savo charakteriu tik geri arba tik blogi, jie savaime yra neįdomūs. Kiekvienas personažas, netgi iš pirmo žvilgsnio neigiamas, turi savo tiesą. Tačiau man dažniausiai tenka vaidinti teigiamus personažus.

Išduokite paslaptį, kuris iš jūsų atliktų vaidmenų jums pačiai labiausiai patiko, įsiminė?

Pats mėgstamiausias ir visada laukiamiausias mano spektaklis yra Gintaro Grajausko „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“. Pamenu, kai pirmą kartą į rankas paėmiau pjesę ir ją perskaičiau, pagalvojau, kad labai norėčiau Marijos vaidmens, kurį man ir paskyrė. Su ja man patinka būti scenoje nuo pirmos iki paskutinės spektaklio sekundės.

Scenoje esate jau ilgą laiką, tačiau ar dar turite scenos baimę?

Visada turėjau ir tebeturiu. Prieš kiekvieną spektaklį, netgi prieš kiekvieną repeticiją jaučiu jaudulį, nerimą. Dabar šis jausmas dar sumišęs ir su atsakomybe prieš žiūrovą.

Kaip manote: aktorius – profesija ar gyvenimo būdas?

Aš nesu ta aktorė, kuri gyvena vien teatru, todėl gyvenimo būdu teatro pavadinti negalėčiau. Negyvenu vien teatru. Bet eidama į repeticiją ar spektaklį niekada nesakau, kad einu į darbą – aš einu į teatrą. Man patinka mano profesija, kurią laikau svarbia savo gyvenimo dalimi.

KUB_6558-696x463

Jau aišku, kokie keliai jus atvedė į teatrą, tačiau knieti sužinoti, kaip kilo idėja įkurti gyvūnėlių prieglaudą?

Kai kartu su drauge įkūrėme „Linksmąsias pėdutes“, ilgus metus jau buvau savanorė kitoje prieglaudoje. Tai nebuvo nauja patirtis mano gyvenime. „Linksmosios pėdutės“ gimė kaip prieglauda, teikianti šunų terapijos paslaugas žmonėms su negalia ir galimybei esant, globojanti gyvūnus. Tik vėliau pirmenybę pradėjome teikti visapusiškai gyvūnų globai.

Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduria prieglauda?

Pats didžiausias iššūkis ir sunkumas yra žmonių neatsakingumas. Kartais apima neviltis, kad dirbame Sizifo darbą. Kol žmonės nesupras, kad gyvūno auginimas – tai atsakomybė visam gyvenimui, kad augintiniui neužtenka vien maisto ir guolio, kad gyvūnui reikia suteikti įdomų gyvenimą, kol žmonės neįsisamonins, kad mirtis yra viena vienintelė priežastis atsisveikinti su savo globotiniu, tol bus benamių gyvūnų.

Ar daug gyvūnėlių randa sau naujus namus?

„Linksmosiose pėdutėse“ beveik visi. Tik senukai pas mus pragyvena iki paskutinės savo dienos. Visi kiti anksčiau ar vėliau randa savo šeimininką. Pas mus nėra nustatytas laikymo prieglaudoje terminas, gyvūnėliai nėra migdomi, net jei namų neranda net keletą metų, todėl kažkada kiekvienas vis tiek randa savo žmogų. Tiesą sakant, pastebėjau vieną dalyką, kad tie, kurie laukia ilgiausiai, dažniausiai sulaukia pačių nuostabiausių šeimininkų.

Ar tiesa, kad priglaustų gyvūnėlių charakteris skiriasi nuo tų, kurie visą laiką gyveno pas mylinčius šeimininkus?

Yra rusiška daina „Собака бывает кусачей только от жизни собачей“ (Liet. vert. „Šuo kanda tik nuo šuniško gyvenimo.“). Labai tam pritariu.

Mylintis šeimininkas stengiasi savo augintiniui suteikti viską, kas svarbiausia, todėl toks gyvūnas dažniausiai gyvena namuose, šalia šeimininko, su juo yra bendraujama, jis yra mokomas, gydomas, vežamas į kuo daugiau skirtingų vietų. Taip auginamas gyvūnas dažniausiai būna intelektualesnis už tą, kuris visą dieną tik loja lauke ar sėdi įkalintas voljere. Ta šeimininko meilė nebūtinai yra suteikiama veislyne pirktam gyvūnui – prieglaudinukas, pamestinukas gali turėti lygiai tokį patį, emociškai turtingą gyvenimą.

Aš savo Otelą taip pat sutikau prieglaudoje. Bet jis visą gyvenimą buvo be proto mylimas. Jis buvo ypatingas vien savo prigimtimi, bet žinoma, prie to, kad jis buvo nuostabus ir tobulas šuo, prisidėjo ir tai, kaip mes jį auginome.
Apskritai, gyvūnai kaip ir mes žmonės, visi – skirtingi. Net tos pačios veislės, to paties likimo, tokio pat amžiaus gyvūnų charakteriai skiriasi. Nes jie yra asmenybės. Lygiai kaip ir mes.

Ar pamenate, koks buvo jūsų pačios pirmasis priglaustas gyvūnėlis?

Gyvūnais rūpinuosi nuo pat vaikystės. Kai buvau mažytė, dažnai iš kaimo parsiveždavau šuniuką, nelauktai gimusį senelių kalytei ir ieškodavau jam naujų namų.

O pirmasis prieglaudinukas buvo katytė Anzelmutė, kurią radau lauke, netoli savo mokyklos. Parsinešiau ją namo ir ieškojau kitos šeimos. Nuo jos, ko gero, ir prasidėjo mano laikina globa.

Tikriausiai ir dabar pas jus pačią namuose bėgioja ne vienas keturkojis?

Aš nesu iš tų, kurie namuose augina zoologijos sodą. Turėjau šunį. Man, iki pilnos laimės, užteko jo vieno. Netrūko nei dar vieno šuns, nei katino ar bet kokio kito gyvūno.

Bet aš dažnai turiu laikinų globotinių. Gyvūnų, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių negali apsigyventi prieglaudoje, todėl atvyksta pas mane, kol randa nuolatinius namus.

KUB_6600-696x463

Kaip įsivaizduojate savo gyvenimą po 10 metų?

Paskutiniu metu taip toli į priekį negalvoju. Tolimiausia ateitis, kurią planuoju, yra keturi mėnesiai į priekį, bet tik dėl to, kad reikia pirkti kokius nors bilietus. Šiaip, galima sakyti, jog gyvenu šia diena. Tik vakare pasižiūriu, ar rytoj neturiu vaidinti jokiame spektaklyje, ar nereikės eiti į repeticiją ir gyvenu taip, kaip šauna į galvą.
Po dešimties metų tikiuosi tik vieno, kad ir toliau dirbsiu tik tuos darbus, kurie man patinka ir bendrausiu tik su tais žmonėmis, šalia kurių man smagu. Na, ir turbūt turėsiu šunį.

Parengė: Gabrielė Ruočkutė