Žurnalistika – ne tik profesija, bet ir gyvenimo būdas

Visiškai nesvarbu, kur studijuosi, ar kokiame mieste pradėsi siekti norimos profesijos. Svarbiausia – užsispyrimas ir motyvacija bei savo užsibrėžtų tikslų siekimas. Klaipėdos universiteto absolventė Jovita Gaižauskaitė dirba TV3 reportere. Ši jauna moteris – energinga, pozityvu spinduliuojanti bei savo darbą mylinti žurnalistė. Jeigu trūksta įkvėpimo siekiant savo svajonių – Jovita yra tikras motyvacijos „užtaisas“ kiekvienam būsimam žurnalistui. Tikriausiai įdomu, kokia gi ta žurnalistika yra iš tiesų? Galbūt tai ne tik profesija, bet ir gyvenimo būdas? Apie tai – pokalbyje su Jovita Gaižauskaitė.

Koks buvo jūsų kelias į žurnalistiką?

Ilgokai nežinojau, kokią profesiją noriu rinktis. Mokiausi Kėdainiuose, Šviesiojoje gimnazijoje, realinėje klasėje daugybę tiksliųjų mokslų dalykų, tačiau labiausiai patiko lietuvių kalba. Paskutinėse gimnazijos klasėse, likus gal metams ar porai iki baigimo, pradėjau galvoti apie žurnalistiką. Tiesa, kiek save pamenu, niekada nepraleisdavau žinių laidų – net kol dar nesvajojau būti žurnalistė, namų darbus ruošdavau iki ir po žinių – žinių metas buvo šventas.

Kodėl pasirinkote būtent Klaipėdos universitetą?

Klaipėdos universitetas mane pasirinko. Buvau įsitikinusi, kad įstoti į Vilniaus universitetą tikrai užteks mano 100-uko iš lietuvių kalbos egzamino ir 98 balų iš interpretacijos, tuo laiku dar buvo du atskiri egzaminai. Deja, už stojamąjį egzaminą Vilniuje gavau 9 ir sostinė liko nepasiekta. Antroje vietoje buvau parašiusi Klaipėdos universiteto žurnalistikos specialybę ir… įstojau! Esu tikra, kad žingeidūs ir gabūs studentai, visai nesvarbu, kokiame mieste studijuoja, pasiima iš mokymo įstaigos viską, ką tik įmanoma.

Kaip jūs, dar prieš įstojant, įsivaizdavote šią profesiją? Kokia ji yra iš tiesų?

Aš norėjau įdomaus, nenuobodaus, neįprasto darbo. Niekada neįsivaizdavau savęs sėdinčios darbo vietoje nuo 8 iki 17 val. Norėjau kūrybingo darbo, kuriame sutikčiau daug skirtingų žmonių. Iš tiesų, visa tai ir turiu, tik šalia romantiškų ir smagių dalykų yra milžiniška atsakomybė, nenormuotos darbo valandos, ir tikrai ne visada tenka filmuoti tik malonius ir gražius dalykus.

Kokie sunkumai pasitaiko dirbant šį darbą?

Aš nežinau, kuris darbas yra lengvas. Turbūt visi sąžiningai ir atsakingai dirbami darbai yra pakankamai sunkūs. Mano iššūkiai – negalėjimas planuoti laiko, nes tai priklauso ne nuo manęs. Pašnekovai ir jų galimybės dažnai apverčia visą dienos planą. Psichologiškai sunku perimti neigiamas emocijas – o jų tikrai pasitaiko. Žurnalistas dirba 24 val. per parą, 7 dienas per savaitę – sunku, kai tavo laikas nepriklauso tau. Tačiau yra vienas dalykas, kuris man vis dar yra pats sunkiausias – rasti temą, kai temų nėra. Sukurti veiksmą, kai, rodos, niekas nevyksta.

Įdomu, kokie šios profesijos pliusai?

Smagu būna tada, kai žmonės nuoširdžiai padėkoja, kai pavyksta jiems padėti ar išspręsti problemas. Labai įdomu sutikti keistų, neįprastų, svarbių profesijų atstovų. Patinka dar niekieno negvildentos temos. Apibendrinant – svarbiausia ir toliau lieka žmogus ir visi maži stebuklai, vykstantys kasdien.

Kokias savybes privalo turėti žurnalistas? Kaip manote, ar visi gali jais tapti?

Man liūdna, kai ši profesija būna nuvertinama ir žurnalistu pasivadina bet kas, rankose laikantis mikrofoną ar surezgantis kompiuteriu porą sakinių. Vis dėlto, ne veltui mes studijuodami mokomės būti geri, profesionalūs žurnalistai, prisiimantys visą atsakomybę už šį darbą. Būtina turėti gerą galvą ant pečių. Mokėti bendrauti, planuoti laiką, sklandžiai reikšti mintis. Ir PUIKI lietuvių kalba: tikrai ne visada išgelbės kalbininkės ar kompiuterio programa, taisanti tekstą.

Ar tiesa, jog žurnalistika – ne tik profesija, bet ir gyvenimo būdas?

Tikrų tikriausia tiesa. Nes darbą atidirbi, užrakini duris ir pamiršti iki kito ryto. O čia reikia gyventi naujienomis nuolat. Net ir parengus reportažą, aš tebeseku naujienas, žiūriu kolegų laidas, skaitau portalus – turiu žinot visą kontekstą, kas vyksta. Net ,,iškritus“ vienai dienai, lengva pasimesti.

Dažnai girdime, jog žurnalisto darbas yra pavojingas. Būnant sąžiningu ir skleidžiant tiesą visuomenei, galima užsitraukti nemalonę. Ar iš tiesų taip yra? Kaip neperžengti tos ribos? Galbūt ir pačiai yra tekę su tuo susidurti?

Aš matau pavojų kitose srityse: pavyzdžiui, turime skubėti į gaisrą ar avarijos vietą. Mes patys lekiame, kone viršijame greitį, nes suprantame, kad turime būti pirmesni ir greitesni net už specialiąsias tarnybas – tik taip rasime, ką filmuoti, kol dar įvykis nepasibaigęs. Ir tik vėliau susimąstome, kad rizikuojame savo gyvybe tiesiogine šių žodžių prasme. Arba, pavyzdžiui, filmuojame ant nesaugaus Kuršių marių ledo žvejojančius žvejus. Bet juk tuos žvejus norėdami pakalbinti, ir patys lipame ant to paties lūžtančio ledo. Užsitraukti nemalonę – turbūt švelniausia, kas gali nutikti. Ypač kai yra dvi konfliktuojančios pusės, žurnalistas, turintis likti objektyvus, blogas bus ir vienai, ir kitai pusei, nes nepalaikys nė vieno. Riba yra visada vidinis pasitikrinimas, o jeigu man taip? Manau, Lietuva – ta šalis, kur visi drąsiai gina savo garbę ir orumą ir tai galima daryti. Tad svarbu nemeluoti ir likti sąžiningam pačiam prieš save.

Ar yra tekę bent akimirkai suabejoti, pagalvoti apie kitą profesiją?

Šį darbą dirbu septynerius metus ir kol kas kitoje profesijoje savęs neįsivaizduoju. Bet man patinka aiškinti, mokyti, dėstyti, dalintis patirtimi – galbūt kada nors rinksiuosi pedagoginį kelią. Tačiau kol kas esu jauna ir ištroškusi iššūkių kasdien.

Kas padeda savo profesijoje siekti puikių rezultatų?

Reikia dirbti – tiesiog neaptingti, nuolat domėtis viskuo: čia negalioja, kad ai, sportas man neįdomu – žurnalistas yra universalus žmogus. Visiems, kurie rinksis šią profesiją ar studijuoja žurnalistiką, linkiu atsakingai pagalvoti, ar tikrai šis darbas patiks. Abejojantiems – pasaulyje daugybė kitų darbų. Tačiau išliekantiems – stiprybės, ryžto ir nuolat galvoje besisukančių gerų temų.

Parengė: Gintarė Remezaitė

Simona Šakinytė: „Nesu ta aktorė, kuri gyvena vien teatru“

Klaipėdos universitetas parengia daug talentingų menininkų, aktorių. Viena iš jų – Simona Šakinytė, Klaipėdos universiteto absolventė, menų fakultete baigusi vaidybos studijas. Šiuo metu Simoną galite išvysti Klaipėdos dramos teatro spektakliuose arba savanoriškoje šunų ir kačių prieglaudoje „Linksmosios pėdutės“. Taip, šiai jaunai moteriai pavyksta suderinti dvi tokias skirtingas veiklas.

Kaip ir kada pirmą kartą pajutote meilę teatrui?
Aktore tapti panorau ne dėl teatro, o gal labiau dėl kino. Vis dėlto, gerai nepamenu, kada atsirado toji meilė teatrui, tačiau norą vaidinti pajutau jau seniai, dar darželyje.

Kokie vėjai po studijų atpūtė į Klaipėdos dramos teatrą?

Man pasisekė, jog tais metais, kai baigiau mokyklą, Klaipėdos universitete buvo renkamas aktorių kursas. O dar labiau pasisekė, kad į tą kursą pavyko įstoti. (Šypsosi)

Koks buvo jūsų pirmasis vaidmuo teatre?

Pirmasis vaidmuo teatre buvo sunkiai serganti mergaitė, pagrindinio veikėjo mylimoji, Pegė Bliu spektaklyje „Oskaras ir ponia Rožė“. Spektaklį režisavo mano kurso vadovas Povilas Gaidys.

Kokius charakterius įdomiau vaidinti – bloguosius ar geruosius?

Man įdomiausia vaidinti tuos charakterius, kuriuos suprantu ir su kuriais pavyksta susigyventi. Aš nežinau, ar yra personažų, kuriuos galima priskirti blogiesiems ar geriesiems. Ko gero, jeigu jie yra vienaplaniai, t.y. savo charakteriu tik geri arba tik blogi, jie savaime yra neįdomūs. Kiekvienas personažas, netgi iš pirmo žvilgsnio neigiamas, turi savo tiesą. Tačiau man dažniausiai tenka vaidinti teigiamus personažus.

Išduokite paslaptį, kuris iš jūsų atliktų vaidmenų jums pačiai labiausiai patiko, įsiminė?

Pats mėgstamiausias ir visada laukiamiausias mano spektaklis yra Gintaro Grajausko „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“. Pamenu, kai pirmą kartą į rankas paėmiau pjesę ir ją perskaičiau, pagalvojau, kad labai norėčiau Marijos vaidmens, kurį man ir paskyrė. Su ja man patinka būti scenoje nuo pirmos iki paskutinės spektaklio sekundės.

Scenoje esate jau ilgą laiką, tačiau ar dar turite scenos baimę?

Visada turėjau ir tebeturiu. Prieš kiekvieną spektaklį, netgi prieš kiekvieną repeticiją jaučiu jaudulį, nerimą. Dabar šis jausmas dar sumišęs ir su atsakomybe prieš žiūrovą.

Kaip manote: aktorius – profesija ar gyvenimo būdas?

Aš nesu ta aktorė, kuri gyvena vien teatru, todėl gyvenimo būdu teatro pavadinti negalėčiau. Negyvenu vien teatru. Bet eidama į repeticiją ar spektaklį niekada nesakau, kad einu į darbą – aš einu į teatrą. Man patinka mano profesija, kurią laikau svarbia savo gyvenimo dalimi.

Jau aišku, kokie keliai jus atvedė į teatrą, tačiau knieti sužinoti, kaip kilo idėja įkurti gyvūnėlių prieglaudą?

Kai kartu su drauge įkūrėme „Linksmąsias pėdutes“, ilgus metus jau buvau savanorė kitoje prieglaudoje. Tai nebuvo nauja patirtis mano gyvenime. „Linksmosios pėdutės“ gimė kaip prieglauda, teikianti šunų terapijos paslaugas žmonėms su negalia ir galimybei esant, globojanti gyvūnus. Tik vėliau pirmenybę pradėjome teikti visapusiškai gyvūnų globai.

Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduria prieglauda?

Pats didžiausias iššūkis ir sunkumas yra žmonių neatsakingumas. Kartais apima neviltis, kad dirbame Sizifo darbą. Kol žmonės nesupras, kad gyvūno auginimas – tai atsakomybė visam gyvenimui, kad augintiniui neužtenka vien maisto ir guolio, kad gyvūnui reikia suteikti įdomų gyvenimą, kol žmonės neįsisamonins, kad mirtis yra viena vienintelė priežastis atsisveikinti su savo globotiniu, tol bus benamių gyvūnų.

Ar daug gyvūnėlių randa sau naujus namus?

„Linksmosiose pėdutėse“ beveik visi. Tik senukai pas mus pragyvena iki paskutinės savo dienos. Visi kiti anksčiau ar vėliau randa savo šeimininką. Pas mus nėra nustatytas laikymo prieglaudoje terminas, gyvūnėliai nėra migdomi, net jei namų neranda net keletą metų, todėl kažkada kiekvienas vis tiek randa savo žmogų. Tiesą sakant, pastebėjau vieną dalyką, kad tie, kurie laukia ilgiausiai, dažniausiai sulaukia pačių nuostabiausių šeimininkų.

Ar tiesa, kad priglaustų gyvūnėlių charakteris skiriasi nuo tų, kurie visą laiką gyveno pas mylinčius šeimininkus?

Yra rusiška daina „Собака бывает кусачей только от жизни собачей“ (Liet. vert. „Šuo kanda tik nuo šuniško gyvenimo.“). Labai tam pritariu.

Mylintis šeimininkas stengiasi savo augintiniui suteikti viską, kas svarbiausia, todėl toks gyvūnas dažniausiai gyvena namuose, šalia šeimininko, su juo yra bendraujama, jis yra mokomas, gydomas, vežamas į kuo daugiau skirtingų vietų. Taip auginamas gyvūnas dažniausiai būna intelektualesnis už tą, kuris visą dieną tik loja lauke ar sėdi įkalintas voljere. Ta šeimininko meilė nebūtinai yra suteikiama veislyne pirktam gyvūnui – prieglaudinukas, pamestinukas gali turėti lygiai tokį patį, emociškai turtingą gyvenimą.

Aš savo Otelą taip pat sutikau prieglaudoje. Bet jis visą gyvenimą buvo be proto mylimas. Jis buvo ypatingas vien savo prigimtimi, bet žinoma, prie to, kad jis buvo nuostabus ir tobulas šuo, prisidėjo ir tai, kaip mes jį auginome.
Apskritai, gyvūnai kaip ir mes žmonės, visi – skirtingi. Net tos pačios veislės, to paties likimo, tokio pat amžiaus gyvūnų charakteriai skiriasi. Nes jie yra asmenybės. Lygiai kaip ir mes.

Ar pamenate, koks buvo jūsų pačios pirmasis priglaustas gyvūnėlis?

Gyvūnais rūpinuosi nuo pat vaikystės. Kai buvau mažytė, dažnai iš kaimo parsiveždavau šuniuką, nelauktai gimusį senelių kalytei ir ieškodavau jam naujų namų.

O pirmasis prieglaudinukas buvo katytė Anzelmutė, kurią radau lauke, netoli savo mokyklos. Parsinešiau ją namo ir ieškojau kitos šeimos. Nuo jos, ko gero, ir prasidėjo mano laikina globa.

Tikriausiai ir dabar pas jus pačią namuose bėgioja ne vienas keturkojis?

Aš nesu iš tų, kurie namuose augina zoologijos sodą. Turėjau šunį. Man, iki pilnos laimės, užteko jo vieno. Netrūko nei dar vieno šuns, nei katino ar bet kokio kito gyvūno.

Bet aš dažnai turiu laikinų globotinių. Gyvūnų, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių negali apsigyventi prieglaudoje, todėl atvyksta pas mane, kol randa nuolatinius namus.

Kaip įsivaizduojate savo gyvenimą po 10 metų?

Paskutiniu metu taip toli į priekį negalvoju. Tolimiausia ateitis, kurią planuoju, yra keturi mėnesiai į priekį, bet tik dėl to, kad reikia pirkti kokius nors bilietus. Šiaip, galima sakyti, jog gyvenu šia diena. Tik vakare pasižiūriu, ar rytoj neturiu vaidinti jokiame spektaklyje, ar nereikės eiti į repeticiją ir gyvenu taip, kaip šauna į galvą.
Po dešimties metų tikiuosi tik vieno, kad ir toliau dirbsiu tik tuos darbus, kurie man patinka ir bendrausiu tik su tais žmonėmis, šalia kurių man smagu. Na, ir turbūt turėsiu šunį.

Parengė: Gabrielė Ruočkutė

Gyventi, dirbti ir kurti Klaipėdai

Dažnai girdime sėkmingas lietuvių emigrantų istorijas, tačiau itin retai sužinome, jog kažkas sugrįžo namo. Dažnas sako, jog Klaipėda – mažai potencialo turintis miestas. O jei pradėsime kalbėti apie pragyvenimą Lietuvoje, tai rasime mažai pozityvo. Tokių stereotipų išgirstame kasdien. Tačiau Mindaugas Savickas, 6 metus gyvenęs Nyderlanduose ir ten įgijęs architektūros magistrą, jau trejus metus gyvena gimtojoje Klaipėdoje.

– Papasakok, ką šiuo metu veiki Klaipėdoje?
– Esu UAB „Tau projektai“ įmonės direktorius ir architektas. Mūsų įmonė užsiima architektūrinių koncepcijų kūrimu bei atlieka projektavimo darbus visuomeniniams, komerciniams ir gyvenamiesiems pastatams. Taip pat teikiame konsultacijas dėl investavimo į nekilnojamąjį turtą Klaipėdoje. Esu atsakingas už visą įmonės veiklą.

– Esi architektas ir įmonės vadovas – viskas viename?
– Mes ir grindis plaunamės patys (šypsosi). Žinoma, yra sudėtinga viską aprėpti, bet džiaugiuosi, kad esu ne vienas ir turiu ambicingų bendraminčių. Mes dirbame kaip komanda.

– Kas tave paskatino grįžti į Klaipėdą?
– Miestai, kurie yra prie vandens, o ypač prie jūros mane visada žavėjo. Klaipėda yra dvilypė: uostas ir miestas. Daug įdomių ir gražių dalykų vyksta, kai tos dvi pusės bendradarbiauja. Pavyzdžiui, Danės skvere esantis fontanas, yra uosto dovana miestui ir visi klaipėdiečiai jį pamilo. Bet svarbu tai, kad miestas nepasiduotų išnaudojamas, nes šiandien vyksta būtent taip, jog miestas pasiduoda – yra atimamos žemės iš Klaipėdos, o tai yra negerai. Dėl to bandome kovoti, rašome laiškus prezidentei ir ministrams.

– Net prezidentei?
– Taip. Čia nieko wow nėra, kiekvienas gali tai padaryti. Mes esame ir B. Obamai išsiuntę laišką, kad palaikintų mūsų facebook‘o puslapį. Vienas jo like, galėtų mums labai padėti. (juokiasi)

– Tai ar sulaukėte like?
– Nesulaukėme, atsakymą gavome, bet matyt jo asmeniškai nepasiekė mūsų laiškas.

– Bandykite rašyti Trumpui.
– Taip, kodėl ne? Mes nebijome rašyti tokiems žmonėms, ne tik like prašome, bet ir skundus rašome. Pavyzdžiui, kai kurie iš Lietuvos ministrų yra geranoriškai nusiteikę, tačiau, kaip jie spręs problemas, jei nežinos, ko mes tiksliai norime. Džiugu, kad ir Klaipėdos savivaldybėje atsiranda naujų žmonių, kuriems parašius, iškart yra gaunamas atsakymas.

– Nemanai, kad Nyderlanduose būtų daugiau perspektyvų?
– Finansiškai Nyderlanduose geriau, architektas ten yra vertinamas, atsižvelgiama į jo nuomonę. Kalbant apie kūrybą, visada norisi įdėti širdį. Kurdamas visad galvoju apie tai, kas gaus mano darbą. Nyderlanduose būdavo sunku kurti, nes nepažinodavai žmogaus, jo mąstymo, o lietuvius gali lengviau nuspėti, kas jiems patiks ir ko jiems reikia. Dar vienas dalykas, kurį supratau, kad ar ten, ar čia, iššūkių kūrybai atrasi tiek pat. Pastebėjau, kad lietuviai nemėgsta kelti sau iššūkių, einant darbintis klausia – kiek mokėsi. Aš atvirkščiai – visada klausdavau, kiek pats galiu užsidirbti ir kokį indėlį galiu nešti įmonei. Tai tik požiūrio reikalas.

– Ar nepagalvojate, jog per daug išsikėlėte įmonės kartelę?
– Manau reikia sau užsibrėžti maksimalius tikslus. Aišku, dirbu 6-7 dienas per savaitę, kad pasiekčiau tai, ko noriu. Tikrai negaliu sakyti, kad Lietuvoje lengva. Vėlgi, tuose pačiuose Nyderlanduose kuriant įmones kompensuojama nuoma ir mokesčiai pirmaisiais įmonės metais, tam, kad įmonė įsivažiuotų. Lietuvoje jau pirmą mėnesį turi atiduoti pusę uždirbtų pinigų valstybei, kas tikrai neskatina kurti verslą. Tikiuosi, kad ateityje tai pasikeis.

– Gal planuojate plėstis?
– Taip, planuojam, tačiau nerandame tinkamo žmogaus. Dažniausiai samdomas darbuotojas, nori dirbti tik nuo 8 iki 17 val. ir jam visuomet yra per maža alga. Žmonių tikrai reikia, nes darbų yra iki kaklo.

– O gal būtų paprasčiau viską mesti ir grįžti į Nyderlandus?
– Ne. Ten pragyvenau 6 metus. Mokiausi magistrantūrą vakarais, o dieną dirbdavau architektūros kompanijose. Išmokau olandų kalbą, nes norėjosi geriau suprasti kultūrą. Pasidarė aišku, kad tik išmokęs kalbą, gali visapusiškai įsilieti į tos šalies gyvenimą. Susibendravau su olandais ir darbas buvo geras, mane vertino kaip specialistą. Atrodo, ko daugiau gali trūkti? Tačiau vis tiek – ten esi užsienietis , imigrantas. Nesijausdavau pilnavertis ir savas.

– Tai koks pagrindinis Nyderlandų ir Klaipėdos skirtumas?
– Pirmą kartą grįžus į Lietuvą buvo šokas, jautėsi bendravimo stoka. Užsienyje yra normalus dalykas priklausyti kažkokiai bendruomenei. Čia, žodis bendruomenė visiem asocijavosi su kaimu. Aišku, tas angliškas žodis community skamba geriau. Nyderlanduose suvokiau bendruomenių naudą. Kiekvienas miesto kvartalas turėdavo savo bendruomenę, kuri dalinosi pareigomis, prižiūri ne tik aplinką, bet ir vienas kito vaikus. Lietuvoje to nėra. Facebook‘e sukūrėme puslapius „Klaipėdos bendruomenė“, taip pat „Tauralaukio bendruomenė“ – tam, kad žmonės pradėtų bendrauti. Olandijoje teko dirbti prie projekto – restauruoti bendruomenės namus. Teko pasigilinti, ką jie ten veikia. Sužinojau, kad visi kvartalo gyventojai renkasi vieną kartą per savaitę pavakarieniauti, jiems tai buvo tradicija. Kituose kambariuose vyksta užsienio kalbų pamokos, zumba šokių pamokėlės, įvairūs užsiėmimai, jaunoms mamoms virtuvėlėje vyksta gaminimo kursai.

– Galbūt tai buvo labiau vyresniųjų žmonių pamėgta susibūrimo vieta?
– Ne, tai buvo visiems socialiniams sluoksniams skirta vieta: ne tik pensininkams, ar jaunoms mamoms, kurioms reikia konsultacijų ar patarimų, jame galėjo susirinkti žmonės, kurie paprasčiausiai neturi ką veikti laisvalaikiu. Lietuvoje vaikų dienos centrai yra tapatinami su asocialiomis šeimomis, ten yra normalu, kad vaikas po mokyklos nesibastytų –  jis eina į dienos centrą, kur praleidžia laisvalaikį. Tai buvo įdomi patirtis, susipažinti su tokiu reiškiniu. Norėjosi tokį suvokimą parvežti į Lietuvą. Viena iš idėjų, Klaipėdos kruizinių laivų terminale esančios metalinės konstrukcijos, elingo, panaudojimas bendruomenės tikslams. Klaipėdai veikiausiai reikia laiko mažų kvartalo bendruomenių susikūrimui, tačiau miesto lygmenyje, galėtų būti vieta, kur bendruomenė galėtų susirinkti ir švęsti festivalius, įvairias šventes.

– O gal Klaipėdai reikia praktiškesnių dalykų?
– Žmonės jau ilgus dešimtmečius gyvenantys netoli uosto, per jo tvorą nemato jūros. Tam, kad ją pamatytų, turi važiuoti per visą miestą iki Girulių. Mano nuomone, tai yra absurdas, kur yra gyvenimo kokybė? Organizuojame įvairias socialines provokacijas. Pavyzdžiui, šiandien vyksta uosto bendrojo plano rengimas, o tai nelabai kam rūpi. Yra numatyta didelė uosto plėtra. Mes viešiname tokias temas, padarome vaizdo klipą, ar skaidre,s užrašome tekstą „klaipėdieti, būk aktyvus“.  Jei klaipėdietis nebijotų reikšti savo minčių, jis nueitų į miesto tarybą, kai yra sprendžiami tokie klausimai ir paprieštarautų, galbūt uostas ir valstybė į tai atsižvelgtų.

– Tai visgi, ko labiausiai trūksta Klaipėdai?
– Stipraus lyderio, kuris vestų į priekį. Nebūtinai meras, tai gali būti ir kažkas iš gyventojų. Suvokimo, kas ta Klaipėda: ar tai industrinis, o gal kurortinis miestas? Dabar Klaipėda yra ant nežinomybės krašto, neaišku, kur pasuks. Uostininkai vairą suką, kad miestas turi būti industrinis, skelbia naujų darbo vietų kūrimą, bet aš asmeniškai nenoriu, kad mano vaikai eitų plauti laivų. Aš noriu, kad Klaipėda būtų ir kurortinis miestas. Reikia Klaipėdoje vystyti ir tokias sritis, kaip sveikata, sportas, buriavimas.

– Kas yra Klaipėda tau asmeniškai?
– Tai yra miestas, kuriame gimiau ir užaugau. Galbūt miestas, kurį norėčiau matyti kitokį – geresnį. Matau daug potencialo, kur aš, kaip architektas, galėčiau teikti siūlymus, kas turėtų keistis – gatvės, fasadai, urbanistinė aplinka, atmosfera mieste. Tačiau matau, kad daug yra kliūčių ir iššūkių.

– Kokie yra ateities planai ir vizijos?
– Pastatyti įmonę ant kojų, kad išaugtume iki 5-6 darbuotojų, darytume savo kūrybiškus darbus, užsitarnautume savo vardą. Niekur neplanuoju išvažiuot, reikia darbuotis, norisi, kad bendraminčių atsirastų daugiau, kurie su savo ambicija norėtų keisti Klaipėdą.

Parengė: Marija Vilkaitė

Mažais žingsneliais link šviesesnio rytojaus

Savižudybių skaičius Lietuvoje palaipsniui mažėja, bet vis dar yra didelis. Savižudybė viena iš didžiausių valstybės problemų. Lietuvos gyventojų psichinė būklė kelia nerimą, net ketvirtis milijono žmonių kiekvienais metais kreipiasi į emocinę pagalbą teikiančias tarnybas. Vieni kreipiasi dėl emocinės krizės, patirtų patyčių, smurto, kiti – dėl blogiausio – minčių apie pasitraukimą iš gyvenimo. Sunku patikėti, bet Lietuvoje yra beveik 3 kartus didesnis savižudybių skaičius nei ES vidurkis. Kiekvienais metais mūsų šalyje nusižudo apie 900 žmonių, iš kurių – apie 93 jauni žmonės iki 24 metų.

„Jaunimo linija“ – viena didžiausių Lietuvoje veikiančių nemokamos emocinės paramos telefonu ir internetu tarnyba. Jos misija – teikti kiekvienam jaunam žmogui prieinamą savanorių emocinę paramą. Ši linija veikia Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje.

Klaipėdos „Jaunimo linijos“ savanorė Brigita Šežikaitė mielai sutiko pasidalinti savo mintimis apie savanorystę.

Kas paskatintino tapti savanore? Ar šį kelią pasirinkote pati?

„Jaunimo linija“ nėra pirmasis mano savanoriavimo pavyzdys. Per ankstesnes veiklas supratau, kad man patinka dalytis gerumu, daryti gerus darbus. Visada jaučiausi psichologiškai stipriu žmogumi, o tai dar labiau paskatino mane bandyti padėti tiems, kuriems to labiausiai reikia.

Ar pagalbos prašančiųjų rūpesčiai nepalieka neigiamo emocinio poveikio?

Į kiekvieną pagalbos prašymą giliai įsijaučiu, tad jausmai kyla patys įvairiausi, tačiau nesinešu jų namo, nebent jausmai būna teigiami. Be viso to, „Jaunimo linijoje“ turime gerą sistemą, kaip išmokti atsikratyti neigiamų emocijų. Mokomės pašalinti visą sukauptą neigiamą energiją ir nuolatos rūpinamės vieni kitais.

Be abejonės, visi esame žmonės ir sunkius skambučius, ne visi lengvai pamirštame, tačiau mokomės, kaip nekaupti tų nepageidaujamų emocijų savyje. Turime grupę mokytojų, kurie visada padeda šiuo klausimu. Ką tik pabaigę kursus ir pradėję savanoriauti žmonės turi mentorius, į kuriuos gali kreiptis ne tik tada, kai reikia patarimo dėl pokalbių, bet ir tada, kai norisi išsipasakoti.

Kas buvo sunkiausia? Kaip su tuo susidorojote?

Man vis dar sunku suvokti, kiek daug yra nelaimingų žmonių ir tų, kurie galvoja apie savižudybę. Sudėtinga suprasti viso šito mastą. Kartais galvoju, kad bet kuris mane supantis žmogus, kuris šypsosi ar sako, jog jam viskas gerai, gali būti tas, kuris viduje išgyveną didžiausią audrą. Blogiausia, kad dėl vienų ar kitų priežasčių nepasakoja apie tai arba nežino kaip sau padėti.

Kursų metu išmokau, jog išklausymas ir dėmesio kreipimas į detales yra patys galingiausi dalykai. Dabar stengiuosi ne tik klausyti, ką man kalba kiti, bet ir išgirsti. Taip mažais žingsneliais prisidedu prie kažkieno šviesesnio rytojaus.

Koks skambutis buvo pats įsimintiniausias?

Savanore tapau neseniai, tad beveik kiekvienas skambutis man yra įsimintinas. Bene daugiausiai jausmų man sukėlė pokalbiai, kurių pradžioje skambinantieji buvo kupini skausmo, liūdesio ir nuoskaudų. Tie, kurių pagalbos prašantieji manė, jog savižudybė yra vienintelis kelias iš visų problemų, o pokalbio pabaigoje pakeitę nuomonę apie tokią, neva problemų sprendimo alternatyvą. Reikia suvokti, jog ne visada pokalbiai yra tokie. Pasitaiko ir tokių, kada skambinantieji tikisi, jog mes, savanoriai, pasakysime jiems, kaip išspręsti savo problemą, tačiau tik pats žmogus gali rasti tinkamą išeitį.

Kokių savybių reikia norint padėti kitam/tapti savanoriu?

Motyvacijos ir noro užsiregistruoti. Reikia ateiti į informacijos dienas ir pradėti parengiamuosius kursus. Mūsų vadovė yra pasakiusi: „Tikriausiai bet kuris žmogus gali teikti emocinę paramą, reikalingos tam tikros žinios ir įgūdžiai, kuriuos galima įgyti kursų metu“. Su šituo pasakymu sutinku. Asmeniškai manau, jog klaidingai galvoja tie, kurie mano, jog reikia būti itin stipriu žmogumi, kad galėtum teikti emocinę paramą. Net tie, kurie galvoja, jog nemoka išklausyti žmonių, pamažu išmoksta! Visos gautos pamokos pravers ir asmeniniame gyvenime, pažadu! Apskritai, bet kokio tipo savanorystei, mano nuomone, užtenka norėti padaryti kažką gero.

Kodėl savanorystė „Jaunimo linijoje“ yra naudinga? Koks jausmas padėti kitam?

Kodėl naudinga daryti gerą? Todėl, kad mažais žingsneliai prisidedi prie gėrio kūrimo. Geri darbai yra lyg užkratas, kuriuo neretai apsikrečia, net ir patys blogiausi.

Padedant kitam apima džiaugsmas, ramybė ir labiausiai – pilnatvės jausmas. Atrodo, lyg viduje užsipildo visos tuštumos. Manau, jog daugelis žmonių jaučiasi laimingi darydami gerą kitiems, o tai yra dviguba nauda – sau ir tam, kuriam padedi.

„Jaunimo linijos“ duomenimis 2016 metais Klaipėdoje buvo 57 savanoriai. Kiekvienais metais skaičius po truputį auga. Džiugu, jog yra žmonių, kurie savo pagalba prisideda prie geresnės ateities Lietuvoje kūrimo. Vis dėlto, kas padės kurti šviesesnį rytojų jei ne tu pats.

Paramos fondas „Jaunimo linija“
Įmonės kodas: 302594405
Naugarduko g. 34, 03228 Vilnius
El. paštas info@jaunimolinija.lt
Tel. +370 671 99309

Parengė: Neringa Pilipuitytė

Kaip „Kupriukas“ keliauja po pasaulį

Algirdas Stonis griauna steriotipus, jog garaže dirba, tik neišprusę ir stikliuko nevengiantys vyrai. Jis daugumai klaipėdiečių žinomas, kaip orginalaus automobilio „Kupriuko“ savininkas.

Turite išskirtinį automobilį. Kas paskatino sukurti „Kupriuką“? Kodėl jį taip pavadinote?

„Kupriukas“ yra 1967 metų automobilio ZAZ965 pravardė. Pravardės atsiradimas paprastas. Konstruktoriai, kurdami šį modelį, beveik visą konstrukciją nukopijavo nuo Fiat 600, tik prie galinio bagažinės dangčio pritaisė „kuprą“. Tai ne vienintelė šio automobiliuko pravardė, bet man ji pasirodė mieliausia.

„Kupriukas“ nėra paprastas automobilis, kuo jis išsiskiria iš kitų?

Tai automobilis, kuris bando įsitvirtinti socialinėse erdvėse, kitokiu kontekstu, nei yra įprasta senoviniams automobiliams. Jis turi paskyrą socialiniame tinklapyje „Facebook“ bei „Instagram“. Kartu su juo dalyvauju automobilių renginiuose, tačiau tai nėra pagrindinė tema, kurią skleidžiu paskyrose. Temos gimsta spontaniškai, įžvelgiant nestandartinius dalykus standartinėse situacijose ir svarbiausia, perteikiant juos su gera emocija. Beje, „kupriuką“ nuolat reikia remontuoti.

Ar senovinis automobilis pravarde „kupriukas“ jūsų hobis ar darbas?

Automobiliuko ZAZ965 remontas, parodos bei blog‘as kol kas yra tik mano hobis.

Koks jūsų hobio tikslas?

Didžiausias tikslas ir uždavinys – skleisti pozityvią nuotaiką. Tai projektas, kuriuo noriu pateikti visai kitokį požiūrį į automobilį ir garažą.

Ar su „kupriuku“ važinėjate kiekvieną dieną ar jis skirtas, tik parodoms?

Šaltuoju sezonu nevažinėju. Senas metalas labai greit rūdyja, tad „kupriuką“ stengiuosi prižiūrėti, kad neatsirastų rūdžių. Su automobiliuku daugiausiai važinėju vasarą. Parodos, tai labai smagus užsiėmimas, bet kur kas smagiau susiorganizuoti kokį naktinį pasivažinėjimą ar šiaip ką įdomaus.

Būna, kai kas nors paprašo juo pasinaudoti fotosesijoms ar filmuojant muzikinius klipus. Su automobiliu stengiuosi dalyvauti ne komerciniuose renginiuose. Tokie renginiai man priimtinesni.

Kokių rekordų yra pasiekęs „kupriukas“?

Kelionė pas „kupriuko“ brolį į Joniškį. Keliavome į „Zapo barą“ žiemą iš Klaipėdos ir atgal, tai buvo tikras iššūkis! Nors šios kelionės negaliu vadinti rekordu, tai daugiau gyvenimo įvykis. Įsivaizduokite, beveik 200 km. kelionė mažu, nešildomu automobiliuku žiemą… Šiaip, kiekvieną sykį, kai nuvykstu į pasirinktą tašką, be neplanuotų sustojimų, apima lengvas rekordo pasiekimo jausmas. (juokiasi)

Jūs sugalvojote „kupriuko“ lipduką. Kaip kilo tokia idėja? Ką reikia padaryti, norint jį gauti?

Gatvės menas bei kelionės mane žavėjo ir žavi. Dėja, bet „kupriukas“ nebuvo pats patikimiausias ir saugiausias automobiliukas ilgoms kelionėms. Mano noras buvo su juo apkeliauti visą pasaulį. Taip gimė idėja pasigaminti keletą „kupriuko“ lipdukų ir juos padalinti draugams. Lipdukus duodavau tiems, kurie vykdavo į keliones. Visai neplanuotai, ši idėja išplito ir „kupriuko“ lipdukas apkeliavo daugybę šalių. Jis vis dar keliauja po visą pasaulį.

Neapsakomai smagu sulaukti nuotraukų iš žmonių ir dėl kitos priežasties. Kasmet vyksta „kupriuko“ lipdukų parodėlė. Jos pagrindinė tema: „Kaip „kupriukas“ įsivaizduoja parodą“. Tai šiek tiek skiriasi nuo mums įprastų parodų formų. Veiksmas vyksta garaže, skambant repo, reggae ar drum‘n‘base muzikai, surenkant tiek automobilių megėjus, tiek mėgstančius kokybišką muzikos skambesį.

Trečius metus dalinu lipdukus nemokamai. Norint jį gauti, tereikia pažadėti man atsiųsti žinutę su nuotrauką iš vietos, kur jis bus priklijuotas.

Kokių iššūkių planuojate imtis ateityje?

Pasaulio taikos. (šypsosi)

Parengė Neringa Pilipuitytė