Kalba rankomis ir klauso akimis, kas?

Ne kiekvienas gatvėje pamatęs du kurčiuosius susimąsto, jog tai yra kultūrinė kalbinė mažuma. Klaipėdos mieste šiuo metu yra apie 300 kurčiųjų, apskrityje – apie 900.

Visuomenėje vis dar gajūs mitai apie kurčiuosius. Jau vien faktas, kad dar vartojamas žodis „kurčnebylys“, apibūdinantis klausos negalią turintį žmogų, parodo informacijos stoką apie šią kultūrinę – kalbinę mažumą. Nors 1995 m. gegužės 4 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė Lietuvių gestų kalbą (taip – lietuvių, nes pasaulyje gestų kalbos yra skirtingos) oficialiai pripažino kurčiųjų gimtąją kalbą. Tačiau, net ir praėjus daugiau nei dvidešimčiai metų, daugumai žmonių tai vis vien ne kultūrinė – kalbinė mažuma, o paprasčiausiai negalią turintys žmonės. Tačiau yra visiškai kitaip.

16809153_10210448638124080_1979120593_n

Kurtieji studijuoja, mokosi ir dirba kartu su girdinčiaisiais, jie tokie pat kaip ir visi. Viena iš tokių – buvusi Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakulteto absolventė Nina Šamakova. Ji yra baigusi vadybos specialybę. Šiuo metu ji dirba apskaitininkės padėjėja autoservise ir yra Klaipėdos kurčiųjų jaunimo organizacijos laikinoji pirmininkė.

Paklausta, kodėl pasirinko Klaipėdos universitetą, o ne kitame Lietuvos mieste esantį universitetą, ji atsakė: „Žinojau, kad Vilniuje yra gestų kalbos vertėjų stoka. 2010 m. buvau Klaipėdos kurčiųjų jaunimo organizacijos pirmininkė. Ieškojau specialybės, kuri sietųsi su veikla kuria užsiėmiau jaunimo organizacijoje. Pasirinkau vadybą. Mąsčiau apie nuolatines studijas, bet vertėjų trūko ir Klaipėdoje, tad nusprendžiau pasirinkti ištęstines studijas“. Kiekvienas kurčiasis, turi teisę į gestų kalbos vertėją, kuris yra reikalingas tiek kurčiajam tiek girdinčiajam, kad komunikacija vyktų sklandžiai. Juos jie gali užsisakyti nemokamai, kiekviename vertėjų centre, kurių Lietuvoje yra penki.

Universitetą ir jo bendruomenę Nina prisimena kaip draugiškų ir bendraujančių žmonių bendruomenę: „Na, aišku, pradžioje, kaip ir visiems – buvau šiek tiek pasimetusi, bet daug bendravau su savo katedros vedėju, visus iškilusius klausimus spręsdavau su juo. Tikrai nesijaučiau blogai, man visi buvo draugiški“. Paprašyta papasakoti apie universitetą Nina nusišypso ir pradeda pasakoti vieną kuriozišką situaciją, kuri nutiko paskaitos metu: „Vienas dėstytojas pamatęs, kad vertėjos kėdė padėta priešais mane, nesuprato kodėl, nes tuomet buvo pirma paskaita pas jį – galvojo, kad vertėja yra žydė, nes sėdi priešais mane.“

Paklausta, ar daug kurčiųjų lieka Klaipėdoje, Nina pastebi: „Klaipėdoje nėra daug kurčiųjų. Vieni gyvena kaimuose, kiti yra išvažiavę, dar kiti – pasilieka mokytis. Tai priklauso nuo įvairių jaunimo poreikių“. Pasidomėjus, ar Klaipėdoje yra sunkiau integruotis klausos negalią turinčiam žmogui, nei kad kituose Lietuvos miestuose, Nina sako, kad: „Integruotis tikrai nėra sunkiau, svarbu pačiam kurčiam asmeniui turėti noro. Viešose vietose (kavinėse, įstaigose kur nereikia vertėjo) gali susikalbėti be problemų. Galima telefone ar ant popieriuko parašyti ką nori. Didžioji dalis girdinčiųjų supranta, būna, kad net patys pabando gestikuliuoti.“ Kalbėdama apie kurčiųjų problemas, Nina neišskiria kurčiųjų, kaip neįgaliųjų. Ji teigia, jog kurtieji problemas turi spręsti taip, kaip ir girdintieji. Tačiau svarbu, kad kurčias žmogus save vertintų kaip asmenybę ir savimi pasitikėtų – tuomet visokių problemų bus mažiau ir jos bus lengviau išsprendžiamos.

Lietuva keičiasi ir tobulėja, anksčiau kurtieji negalėjo siekti aukštojo mokslo, jų limitas buvo 8 klasės ir viskas, dabar gali mokytis ir universitete. Tai džiugina, visgi informacijos apie tai mažai, todėl kuo daugiau apie tai kalbėsime, tuo mažiau mitų liks ir kurtieji jausis pilnaverčiais ir lygiateisiais.

Parengė Marija Vilkaitė

 

Viešasis kalbėjimas – ar galima šią baimę įveikti?

Su viešo kalbėjimo baime, tikriausiai, esame susidūrę visi – dreba kojos, prakaituoja delnai, džiūsta burna, o širdis, rodos, tuoj išlėks iš krūtinės. Jaučiame, jog turime ką pasakyti, bet nerimas mus supančioja ir trukdo jaustis laisvai, tinkamai išreikšti tai, ką norime perduoti auditorijai. Dažnai stebime tuos, kurie stovi ant scenos ir kalba be jokios baimės. Atrodo, jog jie pilni pasitikėjimo savimi, mintys liejasi laisvai. Klausiame savęs – kaip jiems tai pavyksta? Bet ar iš tiesų jie nesijaudina ir prieš auditoriją jaučiasi lyg žuvys vandenyje? Apie tai, kaip šią baimę valdyti, pasakoja Luokės kultūros centro renginių organizatorė Martyna Kvederaitė, kuri Klaipėdos universitete baigė Lietuvių filologijos ir režisūros bakalauro bei Baltų kalbotyros magistratūros studijas.

16901574_1876551775958279_1330787096_n

Martyna, kaip manote, ar tikrai iškalbą galima tik išsiugdyti?

Manau, jog iškalbą galima išsiugdyti tik iš dalies. Vieniems yra lengviau, kitiems sunkiau, nes yra žmonės, kurie jau iš prigimties yra drąsus, pasitiki savo jėgomis, moka laisvai bendrauti su žmonėmis. O tiems, kurie yra tylesni, drovesni – įveikti šią baimę yra sunkiau. Bet laikui bėgant ir turint praktikos – tai įmanoma ir vieniems, ir kitiems.

Jūs esate kultūrinių renginių organizatorė. Akivaizdu, jog kalbėjimas viešai yra neatsiejama Jūsų darbo dalis. Prisiminkite pirmąjį kartą, kai teko prabilti viešai. Koks tai buvo jausmas?

Tai buvo pirmasis svarbus ir didelis renginys. Tai nebuvo kalbėjimas ekspromtu – jam buvo ilgai ruoštasi, scenarijus buvo žinomas ir aiškus, todėl su mintimi, jog privalėsiu kalbėti, jau buvau susitaikiusi. Savaime aišku, jog jaudulys yra neišvengiamas dalykas. Aš asmeniškai baiminausi būti paveikta renginio temos ir per jautriai sureaguoti, susigraudinti, nes ji buvo išties jaudinanti. Nemažiau baugino ir tai – o kas, jeigu vis dėlto teks pakalbėti ir ekspromtu? Tiek prieš renginį, tiek renginio metu būna įvairiausių baimių ir kaskart vis kitokių, todėl nusakyti jas konkrečiai sunku.

Atrodote drąsi, žodžio kišenėje neieškanti asmenybė. Kiek laiko prireikė tam, kad pagaliau pavyktų tvirtai stovėti prieš auditoriją ir nustoti jaudintis? O galbūt jaudulys vis dėlto dar nėra išnykęs?

Jaudulys yra natūrali būsena, jis daugiau ar mažiau yra neatsiejamas nuo viešojo kalbėjimo. Man asmeniškai tai priklauso nuo renginio apimties, auditorijos sudėties, nuo to, kiek laiko ruoštasi renginiui. Labai svarbu prieš kalbant teigiamai save nuteikti ir jaudulys bus mažesnis.

Bet ar užtenka vien pasitikėjimo savimi ir drąsos?

Kad pasitikėtum savimi ir kalbėtum drąsiai – reikia ir daug įgūdžių, praktikos toje srityje. Yra tokių, kurie draugų, pažįstamų rate gali daug kalbėti, būti kompanijos sielomis, o išėję iš savo komforto zonos, užlipę ant scenos tiesiog neturės ką pasakyti. Kitas žmogus gali atrodyti ramus, drovus, nekalbus, tačiau kai jam reikės prabilti viešai – jis kuo puikiausiai tai įveiks, nes turi atsakomybės jausmą ir puikiai suvaldo jaudulį.

Papasakokite, kaip jūs ruošiatės kalbėjimui? Galbūt yra konkretūs etapai, kuriais vadovaujatės?

Konkrečių etapų neturiu. Atsistoju prieš veidrodį, garsiai skaitau tekstą tol, kol pamažu su juo susidraugauju ir galų gale atėjus renginiui būna lengviau, nes žinau, apie ką kalbėsiu. Ką galėčiau išskirti – vengiu didesnių, mano pačios dėmesį patraukiančių papuošalų, nes jei susijaudinu, nevalingai imu juos liesti, sukioti, o tai blaško ir mane, ir auditoriją. Nemažai pasitikėjimo suteikia ne tik puikiai paruošta kalba, bet ir tinkama, patogi apranga, su kuria prieš auditoriją gerai jaučiuosi.

Ar viešai kalbai yra svarbus auditorijos grįžtamasis ryšys?

Manau, jog ryšys tarp auditorijos ir vedančiojo yra ypač svarbus. Akių kontaktas, padrąsinimas galvos palinksėjimu. Remiantis tuo, kaip tave vertina auditorija, gali save įsivertinti pats. Daug lengviau kalbėti salėje, kurioje tylu ir tavęs klausomasi, nei ten, kur kažkas šnabždasi, kikena, muistosi. Tuomet savaime pasimeti ir gali net nukrypti nuo teksto ar scenarijaus. Tačiau tam, kad tą ryšį su auditorija atrastume, reikalinga tinkama intonacija, rankų gestikuliacija, veido išraiška, taisyklingai pasirinkta stovėsena. Jeigu stovėsi sukryžiavęs kojas, sunėręs rankas ir nuleidęs galvą šnabždėsi sau po nosimi – auditorijos paprasčiausiai neįtikinsi ir jos dėmesio neprikaustysi.

Ar yra tekę kalbėti menkai pasiruošus, arba tiesiog ekspromtu?

Kalbant ekspromtu jaudulys varžo dvigubai, bet tikriausiai tai vėl priklauso nuo paties žmogaus. Man asmeniškai yra tekę kalbėti beveik nepasiruošus darbo susirinkime. Tuomet tikrai nesitikėjau, kad galiu būti pakalbinta. Tačiau išgirdus klausimą keletą sekundžių patylėjau, kol susidėliojau atsakymą, kas, mano nuomone, ir yra svarbiausia – nepradėjau kalbėti tol, kol minimaliai neapgalvojau, ką noriu pasakyti. Tuo momentu stresas lyg kažkur dingo, nebeturėjau laiko, kada jaudintis, nes susikoncentravau būtent į atsakymą. Taigi svarbiausia – nepasimesti, neišsigąsti, susitelkti ties tuo, ką nori pasakyti ir viskas išeis savaime.

Parengė: Gintarė Remezaitė
Nuotr. Guoda Masaitytė

 

TROŠKIMAS NEVARŽOMAI KURTI, ATRAKINĘS NUOSAVO TEATRO DURIS

Papasakokite, nuo ko prasidėjo kiekvienos iš Jūsų kūrybos kelias: kada supratote, kad norite žengti teatro, vaidybos, režisūros keliu?

Eglė: Man mokykloje visada sakydavo, kad būsiu aktorė, bet gindavausi ir sakydavau, kad noriu tapti viskuo, išskyrus aktore… Buvo toks etapas, kai norėjau būti politologe, kaskadininke, sportininke, karininke… Žodžiu, viskuo, išskyrus aktore. Čia turbūt suveikė pasipriešinimo momentas, kai kiti žmonės anksčiau suprato mano kryptį nei aš pati. Po kokių 5–6 metų kitų žmonių įkalbinėjimų patikėjau tuo.

Greta: Aš netikiu sąmoningu pasirinkimu, manau, kad gyvenimas pats mane atvedė į šį tašką. Mokykloje neprisiverčiau net bandyti „įkąsti“ tiksliųjų mokslų. Buvau net sąlyginai atleista nuo tam tikrų pamokų už susitarimus, pvz., matematikos mokytojas man išveda patenkinamą pažymį už tai, kad pagaminčiau erdvinių kūnų maketus. Menų kryptis buvo akivaizdi, todėl mano paieškas susiaurino pats likimas. Galiausiai, maždaug vienuoliktoje klasėje, manyje „užsifiksavo“ teatras, nes tai yra dailės, literatūros ir muzikos sintezė. Palaipsniui pradėjau domėtis, įstojau ir viskas savaime stojo į vietas. Juk paprastai pasirinkimas vyksta, kai žmogus turi dilemą, atsiduria kryžkelėje ir renkasi vieną iš kelių. O man atrodo, kad aš visuomet ėjau šiuo keliu.

Nuo ko prasidėjo jūsų pažintis?

Greta: Klaipėdoje vienu metu veikė tokia „fanierkė“ – neformalaus meno kultūros taškas. Ten buvo organizuojamas toks vakaras, kurio metu kartu su Egle dirbome, kuriant vieną performansą, o po renginio pratęsėme bendravimą.

Eglė: Keista, nes Greta studijavo ketvirtame kurse, aš – antrame, ir mes mokėmės tame pačiame mieste, universitete, vienoje katedroje ir net aukšte…

Greta: Bet anksčiau nesusipažinome, nes abi buvome individualistės, tie kurso žmonės, kurie nebendravo su visu kursu, nes buvo užsidarę, išskirtiniai, intravertai, vaikštantys vieni ir apie kuriuos sklandė įvairūs gandai. Todėl mes, turbūt, nepažvelgdavome net į šoną…

Eglė: Aš nematydavau tavęs.

Greta: Aš irgi tavęs nepastebėdavau (juokiasi).

0l9a0246x-1

G. Kazlauskaitė. Asm. archyvo nuotr.

Esate „Apeirono“ teatro įkūrėjos, režisierės. Kaip dalijatės pareigomis?

Greta: Viskas prasidėjo, kai buvo kalnas darbų, o mes – tik dviese. Jei draugui kažkas krenta iš rankų, padėk palaikyti, jei yra per sunku, prisidėk laikydamas kitą kampą, jei vyksta rašymas, dalinkis, papildyk… Tai yra visokeriopa pagalba. Laikui bėgant paaiškėjo, kurie darbai sekasi Eglei, kurie man, ir kuriuos mes dirbame kartu. Todėl tas darbų pasiskirstymas turi plonytę ribą, kad tai įvardinti sunku.

Eglė: Na, taip, bet kažkiek galima įvardinti. Greta yra daug labiau bendraujantis, atviresnis žmogus, todėl ji imasi projektų, kuriuose yra bendradarbiaujama su kitais teatrais ar kūrėjais. Renginiai, performansai, kažkokie projektėliai – taip pat rūpinasi ji. O kadangi aš nemėgstu bendrauti su žmonėmis, tai aš, pavyzdžiui, darau prožektorius… (juokiasi).

Greta: Bet kai reikia parašyti projektus, aš galiu parašyti tik meninę dalį, bet viską patalpinti į logikos ir žemišką užvalkalą gali Eglė. Ji dirba sunkius darbus su skaičiais. Aišku, gelbsti ir kiti žmonės, tačiau Eglė yra protas. Ji lygiai taip pat valdo ir kuria šviesų dizainą. Bet kartais apsikeičiame vaidmenimis, kai Eglei atsidaro kažkokia čakra ir ji pradeda kalbėtis su kitu pasauliu (juokiasi).

Kuriai iš Jūsų kilo mintis įkurti teatrą?

Eglė: Idėja kilo, kai mes pirmą kartą pabandėme dirbti kartu. Ir, manau, kad man kilo mintis įkurti teatrą. Bet nesu tikra.

Greta: Aš atsimenu tą momentą. Buvau ką tik baigusi studijas, sėdėjau ir išgyvenau klasikinę psichologinę būseną, kaip ir 90 proc. Lietuvoje ką tik studijas baigusių jaunų žmonių. Sėdėjau skulptūrų parke, patirdama visišką depresiją, suvokdama, kad esu niekam neįdomi ir nereikalinga (šypsosi). Tada sakau: Egle, yra blogai, ką daryti? O ji man sako: kurkime savo teatrą. Aš Eglę pavadinau durna, o ji man: rimtai, kuriam savo teatrą. Tada sekė pauzė, o po jos atsakiau: gerai, kuriam (juokiasi). Ir viskas, mes kitą dieną pradėjom imtis realių darbų, nes abi esame veikiantys žmonės…

Ką pirmiausia darėte?

Greta: Kreipėmės į savivaldybę, tačiau greitai supratome, kad iš ten negalime nieko tikėtis.

Eglė: Pirmiausia galvojom, kad reikia susirasti vietą, kur mes galėtume dirbti. Nes tuo metu mes turėjome keletą žmonių, kurie ėjo kartu su mumis – bebaigiančių studijas aktorių. Ir, natūralu, teatrui reikėtų bent vieno spektaklio, todėl mums reikėjo kažkur tuos darbus ruošti.

Greta: Susiradome kontaktus, į ką galėtume kreiptis: įmonės, jų direktoriai, savivaldybės atstovai. Tai buvo apie 300 adresatų, tikriausiai net daugiau. Visiems rašėme laiškus. Stengėmės kiekvienam išsiųsti ne šablonišką tekstą, prieš tai domėjomės apie firmų galimybes. Ir išsiuntėme prašymus su savo idėjomis, o tiksliau su nieko neturėjimu, bet potencialu (juokiasi).

0l9a0323x

E. Kazickaitė. Asm. archyvo nuotr.

Kiek adresatų atsiliepė į kreipimąsi?

Greta: Rezultatas nustebino, nes, pasirodo, nėra taip blogai! Iš savivaldybės buvo tyla, kaip ir iš kokių „rotary“ klubų, besiskelbiančių, jog didžiai remia piliečius. Bet atsirado trys asmenys, kurie suteikė erdves, ir mes praktiškai rinkomės tarp vietų, kuriose galėtume visiškai nemokamai dirbti. Kalbu apie visišką išlaikymą, į kurį įeina net mokesčiai. Taigi, mums atsiliepė Klaipėdos „Smeltė“, taip pat Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija siūlė patalpas ir „Yazaki“.

Eglė: Palankiausias variantas buvo Klaipėdos „Smeltė“, jų siūlomas patalpas ir pasirinkome.

Greta: Kaip ir daugumos, mūsų pradžia buvo senas apleistas rūsys, nuo kurio langų per kokius du metrus – bėgiai, važiuoja traukiniai, matosi uostas. Vienoje pusėje matyti lietuvių muitinės atstovai, kitoje pusėje – siauraakiai (juokiasi). Žodžiu, vienoje pusėje – Lietuva, kitoje – kosmopolitaniškoji zona. Repeticijų metu mūsų langai būdavo atidaryti, tai pro juos tie kitataučiai kaišiodavo galvas ir stebėdavo, reaguodavo į mūsų emocijas. Tai buvo pirmieji mūsų žiūrovai (juokiasi). Bet mes supratome, kad ten galime tik repetuoti ir negalėsime pasikviesti žiūrovų. Tomet vėl ėjome tuo pačiu keliu – kreipėmės į žmones, sakydami, kad jau turime kažkokį repertuarą, ambiciją ir tai įgyvendinsime. Todėl mums reikia erdvės, kur galėtume steigti teatrą. Ir galiu pasakyti dar kartą, kad Lietuvoje yra gerų žmonių. Aišku, tai yra nepriklausomi verslininkai. Šiuo atveju mums teatrą suteikė Rimantas Sibauskas verslininkas, jis suteikė erdves, kuriose dabar dirbame.

Kodėl rinkotės įkurti savo teatrą, o ne dirbti valstybiniame?

Greta: Pirma – mes turėjome aiškią viziją, antra – mes supratome, kad norime dirbti taip, kaip nėra įprasta dirbti akademiniuose teatruose. Akademiniai teatrai dirba limituotai. Aš jau nekalbu apie kelią, kol išsikovosi vietą tapti pilnaverčiu režisieriumi, o dar kiek sukursi komercinio šlamšto ir kiek laiko reikės dirbti su aktoriais, su kuriais, galbūt, neturi ryšio. O ryšys, mano nuomone, teatre yra labai svarbus.

Tokiu atveju jaunam žmogui, jeigu jo netenkina esama situacija, tenka kurti savo. Mes nusprendėme įkurti savo teatrą ir formuoti savo aktorių trupę, kurti su jaunais žmonėmis, augti kartu.

Kokia „Apeirono Teatre“ vyrauja spektaklių tematika? Ką mėgstate kurti?

Greta: Amžinosios, filosofinės problemos, kurios yra įvelkamos į pažįstamą socialinį pavidalą. Mes turime savo stilistiką, kuri yra sunkiai įvardijama. Kritikai iki šiol negali įvardinti mūsų teatro žanro. Kol kas sako, jog tai yra avangardinis teatras, bet tai nėra tas… Vėliau jie patys pripažįsta, kad tai nėra avangarda, nes čia vyrauja buitinio, skurdžiojo teatro segmentų ar visiškas „mind f*ck‘as“. Ir viskas yra siejama epizodiškai. Aš esu skeptiška žanrų įvardijimui.

Jūs scenarijus rašote pačios, nesinaudodamos kitų autorių jau sukurtais scenarijais?

Eglė: Pjesėmis mes nesinaudojame, tačiau naudojamės atspirties taškais tokiais, kaip Biblija arba Kvailybės enciklopedija. Literatūrą mes naudojame, bet ne taip, kaip paprastai ja yra naudojamasi teatruose.

Greta: Mūsų galvose pirmiausia atsiranda tema, apie ką mes norime kalbėti, tada pradedame skaityti literatūrą ta tema ir tai tampa mūsų papildymo šaltinis, kuriant kalbą, renkant faktus, turtinant žodyną.

Eglė: Mūsų teatro vienas pagrindinių išskirtinumų ir yra, kad mūsų spektakliai nuo A iki Z gimsta čia. Tai turbūt jau nėra unikalu, nes dabar dažnas teatras turi tokių bandymų. Bet niekas tendencingai to nedaro, nesispecializuoja šia linkme. O mes bandome šitą principą tobulinti.

Kodėl teatrui parinktas Apeirono vardas?

Eglė: „Apeironas“ reiškia – esmė nekinta, bet keičiasi forma.

Greta: Atsiskleidžia ir amžinosios temos, ir skirtingi raiškos būdai.

Eglė: O pats pavadinimas atsirado buitiškai. Mes sėdėjom pas vieną iš mūsų aktorių dar 2011 metais, kai tik pradėjome apie savo teatrą garsiai kalbėti, ir galvojome: kaip galėtų vadintis šis didis, perspektyvus reiškinys? Ir man kilo mintis pasiimti savo užrašus. Na, kaip ir studentams būna, tas sąsiuvinys buvo visų dalykų kratinys. Ir man atsivertus patį pirmąjį puslapį, jame pirmas žodis buvo „apeironas“. Pradėjome žiūrėti, ką jis reiškia, nes tai nėra kasdienėje kalboje vartojamas žodis. Pradėjome skaityti apie sąvoką, apie Anaksimandrą, kuris įvedė šitą sąvoką, ir supratome, kad tai idealiai atitinka teatrą.

Greta: Taip netyčia, bet tyčia. Apskritai mūsų teatre yra metama kepurė, lenkiama galva prieš kažkokią likimo galią, likimo ironijas, likimo pamokas. Tu pats daug gali padaryti, bet taip pat reikia stebėti pasaulį, nes jis daug pasiūlo.

Kokie ateities planai? Ar tikitės plėsti teatro veiklą?

Greta: Mes kurį laiką jaučiame, kad stovėjome vietoje. Kaip ir visiems, pradžia yra sunki. Mums jau 3 metai. Dabar jaučiamės pariedėję į įkalnę, nes mus Lietuvoje pradėjo žinoti, įvertinti. Esame aptarinėjami kritikų, jau lengviau formuojasi komanda, ir norinčių vaidinti atsiranda, formuojasi kažkoks biudžetas. Mūsų pirminis planas ir prioritetinis buvo savo darbu sukurti palankias darbo sąlygas savo komandos nariams. Nes šiandien realiai niekas iš mūsų teatro žmonių negali dirbti tik čia ir pragyventi. Visi turime darbus, kurie suteikia papildomus finansus arba netgi pagrindinius finansus, ir tik tada teatras. Norisi, kad žmonės galėtų dirbti ir savo laiką, širdį atiduoti tik tai vietai, kurią myli, ir taip pat turėtų laiko sau. Nes dabar žmonės laiką sau paaukoja teatrui. Patogumo niekas nesiekia, bet tiesiog yra elementarioji, primityvioji fizinė gerovė, kad būtų iš ko pavalgyti ir susimokėti už butą.

Parengė Dovilė Vaitekūnaitė, papildomų studijų studentė.

KIEK KAINUOJA JŪRA?

Su Andriumi susitikau žvarbų šeštadienį jaukioje Šiaulių bulvaro kavinukėje. Mano pašnekovas, kaip sakoma „barbė devyndarbė“, tačiau šiuo atveju „devyndarbis kenas“, o kaip jo žmona pasakytų „samarietis“. Tokiais epitetais Andrius Puškorius vadinamas ne šiaip sau. Dviejų vaikų tėvas, metęs nuobodų ir monotonišką bankininko darbą, savo kelią pasuko visai kita kryptimi – į neklinojamąjį turtą. Čia, kaip teigia Andrius veiksmo daugiau. Susipažįsti su įvairiais žmonėmis, privalai mokėti suprasti jų norus, poreikius, surasti tinkamiausią sprendimą klientui.

Kad nekiltų klausimų, o tai kur tas „devyndarbiškumas“, iš karto užbėgsiu už akių. Andrius, kardinaliai pakeitęs darbovietę, tuo pačiu metu įstojo į TS–LKD partiją, bet apie tai vėliau.

Paklausus Andriaus, kas pastūmėjo pakeisti darbovietę, šis šiek tiek susimąstęs prasitarė, kad priežasčių buvo daug, tačiau pagrindinė, jog bendravimas su žmonėmis jam yra reikalingas, kaip oras, o banko kabinete sėdėti vienam ir spoksoti į kompiuterį ilgainiui pasidarė nuobodu. Aktyviam žmogui, reikia ir aktyvios veiklos.

Andriaus teigimu darbas banke nuo darbo nekilnojamojo turto srityje skiriasi tuo, kad čia dirbi sau, o ne kažkam kitam ir esi asmeniškai suinteresuotas. Tiesa, čia nėra kas patartų, ar pasakytų, ką ir kaip reikia daryti, todėl pats turi nuspręsti, kaip pasielgti įvairiose situacijose, dėl ko savaime visa atsakomybė krenta ant paties pečių. „Laisvės improvizacija, ne kas kitas“, – juokiasi pašnekovas.

nuotrauka-is-asm-archyvo

Nuotrauka asmeninio archyvo

Nors Andrius gyvena Šiauliuose, savo veiklą vykdo visoje Lietuvoje. Pasak Andriaus, Lietuvoje yra du regionai, kur sparčiausiai vystosi nekilnojamojo turto rinka, tai Vilnius ir pajūris. Šie regionai panašūs butų ir namų kainomis, nors tiesa, daugelį atvejų pajūryje nekilnojamasis turtas brangesnis, dėl netoliese esančios Baltijos jūros. Būsto, esančio netoli jūros, vertę geografinė padėtis pakelia net 4 kartais, lyginant su panašių parametrų būstų kainomis kituose regionuose. Todėl jūra irgi turi savo kainą.

Paklaustas Andrius, kokie vėjai atpūtė į politiką, pagrindine šio sprendimo priežastimi įvardino meilę miestui. Nors Andrius kilęs iš Skuodo rajono, Šiauliuose gyvena jau nuo studijų laikų, o šį miestą pamilo dar vaikystėje, kai atvykdavo atostogauti pas giminaičius. Kita priežastis – aktyvi veikla. Andriui teko rinkti parašus peticijai prieš Astravo atominės elektrinės statybas Lietuvos pašonėje, o prieš rinkimų bumą Andriaus grafikas buvo ypač užimtas, mat šis tapo rinkimų komisijos sekretoriumi. Tai buvo nauja patirtis, nes pašnekovas pirmą kartą pamatė kitą rinkimų pusę, kai darbas prasideda ir pasibaigia ne tik padėjus kelis „iksiukus“ balsavimo lapeliuose. Andrius prisipažįsta, kad veiklos ir naujų potyrių tikrai daug, kartais pavargsti, bet tas nuovargis malonus, nes kažką padarei dėl Lietuvos gerovės. Be to, pašnekovas neatmeta galimybės kada nors savo jėgas išbandyti Seimo rinkimuose.

socialinio-tinklo-facebook-nuotrauka

Nuotrauka asmeninio archyvo

Esant veiklos gausybei, dviejų vaikų tėvui atrasti laiko šeimai, kaip teigia pats, ne visada pavyksta. Žmona kartais pyksta, vadina „samariečiu“, nes visiems padeda ir kaip teigia ji, vyras nemoka pasakyti „ne“. Dabar pamažu viską pavyksta suderinti, gelbėja ir laisvas darbo grafikas. „Atrodo to laiko vis maža, bet prisitaikai, išmoksti viską suderinti“, – pasakojo pašnekovas.

Andrius, paklaustas, kokia jo neišblėstančios energijos paslaptis, neslepia, kad pagrindinis varikliukas – noras tobulėti, o ir žmonos rytais ruošiamas „energijos užtaisas“ nepamaišo.

nuotrauka-is-andriaus-asm-archyvo

Nuotrauka asmeninio archyvo

„Energijos užtaiso“ receptas:

Ingridientai: 200 g. meliono, 100 ml. vandens, viena sauja špinatų, nedidelė saujelė mėtos lapelių, 1 valgomasis šaukštas medaus.

Gaminimas: visus produktus sudėkite į elektrinį smulkintuvą ir suplakite iki vientisos masės.

 

Parengė Viktorija Dirmeikytė, papildomų studijų studentė.

Buvusi „Žuvėdros“ šokėja svajoja užauginti naują ansamblį

Tiesiai iš repeticijų į susitikimą atskubėjusi šviesiaplaukė, gyvų akių mergina iškart patraukia dėmesį – grakšti laikysena, nepriekaištinga išvaizda, į kuodelį susukti plaukai. „Savo išvaizdai tikrai neskiriu daug dėmesio, tai turbūt tiesiog įaugę į kraują“, – juokauja sportinių šokių čempionė Audronė Bastyte-Ignatavičienė.

Ilgus metus Klaipėdą garsinęs vienas geriausių visų laikų pasaulio Lotynų Amerikos šokių ansamblis „Žuvėdra“ iširo prieš porą metų. Dvidešimt penkerius metus įspūdingu šokiu džiuginusio ansamblio biografijoje – aštuoni pasaulio ir devyni Europos čempionų titulai. Ne maža dalis medalių ir Audronės kolekcijoje. Prie kavos puodelio kalbamės apie legendinę „Žuvėdrą“, šokį, grožį ir svajones.

asmeninio-a-bastytes-ignatavices-archyvo-nuotraukos-3

Nuotr. asm. archyvo.

Dirbi choreografe dviejose mokyklose, kartu su bendraminčiais įkūrėte ir dirbate sportinių šokių studijoje „Mondo“, šokate privačiose šventėse ir renginiuose? Akivaizdu, kad šokis iš tavo gyvenimo niekur nedingo?

Dirbu tuos pačius darbus, kaip ir šokdama „Žuvėdroje“: Klaipėdos rajono Lapių pagrindinėje mokykloje ir Klaipėdos Karalienės Luizės jaunimo centre mokau vaikus choreografijos. Ši veikla niekada netrukdė mano sportinių šokių karjerai. Treniruotės vykdavo vėlai, nes dauguma šokėjų į repeticijas skubėdavo po darbų. Paskutiniais metais studentų ansamblyje buvo likę mažai, šoko suaugę, dirbantys žmonės. Nors ansambliui aukodavome daug jėgų ir savo laiko, tai nebuvo mūsų pragyvenimo šaltinis. Pinigai, kuriuos gaudavome buvo juokingi. Dažnas tada klausdavo: „Kodėl nemetei „Žuvėdros“, kodėl šokai?“

Pirmiausia – tai atsakomybė, įaugusi į kraują, per visus tuos sportinio šokio mokymosi metus, nevalia mesti to, ką pradėjai ir ypač jei tau tai puikiai sekasi. Antra – suvokimas, kad gali judėti ir veržtis pirmyn, siekti dar daugiau pergalių ir čempionų titulų. Jautėmės reikšmingi ir svarbūs – juk sėkmingai garsinome Lietuvos vardą. Be to, ilgesnį laiką norėjau būti atlikėja, o mokytoja, todėl pasilikau ansamblyje ir po magistratūros studijų.

Aišku būdavo tų „chaltūrų“, kaip mes vadiname: koncertai, kalėdiniai renginiai, pasirodymai didžiosiose arenose. Žiūrovas leisdavo mums užsidirbti. Valstybė mūsų sportą ir kūrybą menkai rėmė. O juk pasiekėme daug. Tekdavo ieškoti rėmėjų kostiumams, muzikai. Sportiniai šokiai – brangus sportas.

Ar niekada nesuabejojai, kad pasirinkai teisingą kelią, tinkamą specialybę? Juk meno, sporto žmonėms nėra lengva surasti vietą po saule?

Tikrai ne. Jaučiuosi užtikrintai sėdinti savo rogėse. Niekada negalvojau, kad galiu dar kažką daryti. Šoku nuo penkerių. „Susirask mėgstamą darbą ir tau nereikės dirbti“, – šis posakis puikiai apibūdina mano dabartinę būseną. Aišku, būčiau norėjusi dar šokti profesionaliai, jei tik būtų buvusi galimybė.

Su kolega šokame privačiuose renginiuose, ypač vasarą. Mūsų krašte dar gyva „Žuvėdros“ legenda, žmonės mus myli. Todėl renginių organizatoriai įtraukia mūsų pasirodymus į vestuvių, švenčių programą.

asmeninio-a-bastytes-ignatavices-archyvo-nuotraukos-5

Sakei, kad šoki nuo penkerių. Daug vaikų pradeda šokti, bet tik nedaugelis nueina taip toli. Turi įgimtą šokėjos talentą ar tai darbo rezultatas?

Gimiau ir užaugau Kėdainiuose. Ten baigiau vidurinę mokyklą, ten mokiausi šokti. Pirmieji mano treneriai buvo rusai Nina ir Ivanas Tokarevai. Su jais užaugau, jie įskiepijo meilę šokiui, suformavo mano, kaip šokėjos charakterį. Treneriai buvo griežti, disciplina kiek sovietinė. Tačiau esu jiems dėkinga, nes dėl to niekada nebuvo sunku nei fiziškai, nei psichologiškai. Ir atvažiavusi į Klaipėdą greitai adaptavausi, prisitaikiau, nes buvau pakankamai savarankiška ir disciplinuota. Skaistutė Idzelevičienė irgi nelepino. Nebūsi griežtas – neturėsi čempionų. Aš pati save pagaunu, kad griežtai dirbu su vaikais.

Buvo laikas, kai norėjau mesti šokius. Ir dabar savo vaikus labai suprantu – tas paauglystės laikotarpis… Visiems visko būna. Esu dėkinga savo tėvams, kurie tada neišskydo ir neleido mesti šokių. Jie juk matė, kad galiu šokti, kad man sekasi. Manau, kad vaikai dabar labai manipuliuoja savo tėvais. Šiandien jie diktuoja savo sąlygas. Todėl be galo sunku dirbti, kai realiai psichologinis darbas vyksta ne su vaikais, o su jų tėvais. Tikrai jaučiu, kad auga kita karta.

Aš jau dešimtoje klasėje žinojau, kad studijuosiu choreografiją Klaipėdoje. Kai įstojau į Klaipėdos universitetą, buvo vienas ansamblis, viena „Žuvėdra“. Mūsų kursas buvo stiprus. Daug gerų šokėjų, suvažiavusių iš įvairių miestų. Tada vadovams kilo mintis daryti antrą, atsarginį sąstatą. Tai buvo auksiniai „Žuvėdros“ laikai. Aš atėjau į ansamblį, kai jie jau buvo tapę čempionais. Po pusės metų studijų mane priėmė į pirmą sąstatą ir pastatė su senbūviu partneriu. Atsimenu tada buvo šokas – krito svoris, buvo didžiulė atsakomybė.

Mano pirmasis čempionatas vyko Vilniuje. Tada dar nesupratau tų varžybų svarbos. Šokau ramiai – juk tų konkursų ir varžybų mano šokių karjeroje daug buvo. Bet viena, kai tu šoki poroje, ir kita, kai šoki su asambliu, kai visos aštuonios poros neša atsakomybę vieni už kitus. Padarysi klaidą – kentės visi. Tada su kompozicija „Kuba“ laimėjome Europos auksą. Pirmasis mano laimėjimas. Neapsakomas jausmas.

Vien tavo kolekcijoje du pasaulio, keturi Europos čempionatų aukso medaliai. Ar galima sakyti, kad „Žuvėdra“ įrodė, jog galima pasiekti aukštumų, nepaisant politikos ir korupcijos šešėlio dižiajame sporte?

Esame laimėję antrą ir trečią vietas. Ilgą laiką pagrindiniai mūsų konkurentai buvo vokiečiai. Po to į trejetuką įsiveržė rusų sportininkai. Buvo laikas, kai visi lygiavosi į mus. Tačiau varžovai taip pat augo ir stiprėjo. Nežinau, sutapimas tai ar ne, bet Vokietijoje vykstančiame čempionate mums laimėti auksą būdavo beveik neįmanoma. Tačiau didžiulis laimėjimas Lietuvai buvo šokti pasaulio trejetuke.

Tavo vyras Vilius Ignatavičius irgi „Žuvėdros“ šokėjas. Tačiau kartu nešokote? Kodėl?

Vadovė vengdavo kartu statyti poras ir tai mums buvo tik į naudą. Po repeticijų uždaryti duris ir viską palikti neįmanoma – emocijos verda. Mes šokėjai esame karšto charakterio. Buvome ne vienintelė pora ansamblyje. Natūralu, juk tiek laiko praleisdavome kartu: kelionėse, varžybose, repeticijose, net laisvalaikiu neretai susitikdavome. Repeticijos vykdavo kas vakarą, o prieš čempionatus – ir dukart per dieną. Tie du mėnesiai būdavo ištrinti iš gyvenimo.

Kartu su kolegomis įkūrėte šokių studiją „Mondo“. Klaipėdoje šokių mokyklų nemažai. Kaip Jums sekasi?

„Mondo“ įkūrėme keturiese: Ernestas Monginas (dabar studijuoja Klaipėdos universitete), mano vyras Vilius Ignatavičius, aš ir Aidas Kasparaitis – iš senosios „Žuvėdros“ kartos. Beje, Aidas ilgą laiką gyveno ir šoko Honkonge. Studijos reikalai klostosi puikiai, vaikų yra. Darbas studijoje – trečioji mano veikla. Tačiau čia pasirinkau visai kitą kryptį – atlieku kompozicinį darbą, turiu galimybę kurti. Sportiniai šokiai yra aiškiai aprašyti knygoje: dirbi pagal knygą, derinius statai pagal knygą. O man norisi meninės saviraiškos, laisvės, kada galiu išeiti iš rėmų, galiu kurti. Bet tai nereiškia, kad esu toli nuo sportinių šokių.

foto_sarunas_jonkus

Šokėjo laikysena, eisena, vidinė ir išorinė kultūra bei elegancija – visa tai Jūsų profesinės disciplinos nuopelnas? Rūpintis savo išvaizda pradėjai dar vaikystėje. Ar dabar tam skiri daug dėmesio?

Nuo devynerių metų – tušas, kremai, sceninis grimas. Įsivaizduokite, Lotynų Amerikos šokiai, visos aštuonios turime atrodyti kaip viena: tamsios, juodais blizgančiais plaukais. Aš visą gyvenimą buvau blondinė, konkursuose plaukus purkšdavau juodai. Pavargsti nuo tokio grimo sluoksnio. Pastebiu, kad vokiečiai pradėjo įnešti daugiau natūralumo į šokėjų įvaizdį. Dabar stengiuosi dažytis kuo mažiau.

Kokia moteris įkvepia tave savo išvaizda?

Man patinka Madona. Žavi jos kūno sausumas, atletiškumas, fizinis pasirengimas ir tai, kaip ji atrodo brandžiame amžiuje. Balerinų ir manekenių figūros man niekada nepatiko, o moteriškumo viršūnė man yra atlikėja Beyonce. Pritariu tiems vyrams, kurie sako, kad moteris neturi būti kaulėta, išdžiūvusi.

Ką veiki laisvalaikiu?

Po „Žuvėdros“ iširimo man beprotiškai trūko krūvio. Tada užsidarydavau sporto klube ir kilnodavau štangas, valandą mindavau dviratį. Man reikėjo išsikrauti.

Mėgstu eiti į kiną. Mėgstu gerti kavą su draugais. Klubai? Jei ir nueinu į naktinį klubą, aš nešoku. Aš tiek prisišoku per dieną. Man patinka žiūrėti. Bet pačiai šokti… Žinau, kad atkreipsiu dėmesį, vyrai net vengia kviesti mane. Ir man net smagiau šokti su profesionaliai nešokusiu vyru: įdomu, kaip mane veda, kaip juda žmogus. Aš nenoriu šokti profesionaliai, noriu šokti kaip paprastas žmogus. Juk dainininkas irgi nebūtinai dainuoja nuėjęs į klubą. Kita vertus džiaugiuosi, kad tokie projektai, kaip „Šok su manimi“, įnešė daugiau šokio kultūros į lietuvių gyvenimą. Juk kiekvienas bent kiek išsilavinęs žmogus, moka elgtis su peiliu ir šakute, taigi privalo mokėti ir šokti. Dabar žmonės daug keliauja. Egzistuoja šokiai, jų žingsneliai, kuriuos žino ir šoka visas pasaulis: valsas, salsa… Ir nesvarbu – tu lietuvis, turkas ar ispanas, įvaldęs šokio meną, gali susikalbėti šokio kalba. Žmogus turi lavėti visapusiškai. Mano vyrui patinka futbolas. Kai jam buvo laikas rinktis futbolą ar šokius, jis pasirinko šokius. Bet juokaujame, kad mūsų berniukas tikrai bus futbolininkas, o ne šokėjas. Bet mokėti šokti privalės. Mergaitę aš mielai leisčiau į gimnastiką ar baletą.

asmeninio-a-bastytes-ignatavices-archyvo-nuotraukos-4

Ar gali paneigti tai, kad Lietuvoje jaunimui išgyventi neįmanoma?

Manau, kad įmanoma, bet sunku. Kad vieno darbo neužtenka net informacinių technologijų specialistui – faktas, o ką jau kalbėt apie menininkus. Todėl ir lakstome per tris darbus. Vyras vasarą, kai nevyksta repeticijos, irgi važiuoja į užsienį užsidirbti. Privalome taupyti, galvoti apie ateitį. Užsienyje šokėjams daug lengviau. Ten visai kiti pinigai mokami, jeigu tu čempionas – tave ant rankų nešioja. Tačiau man patinka Lietuvoje, ypač Klaipėdoje. Visada norėjau čia gyventi. Manęs niekada į jokį Vilnių ar Kauną neištempsi.

Kas tau yra laimė?

Laimė – laisvė, daryti tai ką noriu. Laimė, kad gyvenu taip, kaip noriu gyventi, kad turiu galimybę rinktis. Šokis yra mano laimė – minčių laisvė, atsitraukimas nuo blogų dalykų. Visiems linkiu atrasti save ir būti laimingiems.

Aukso ir sidabro medalių kolekcija, atšoktos įspūdinos vestuvės, naujas būstas, šokių studija. Ar dar turi svajonių?

Kol kas visos mano svajonės susijusios su karjera. Esu mokytoja metodininkė, sieksiu eksperto kvalifikacijos. Puoselėju svajonę pradėti kurti ansamblį. Turiu ambicijų augintis vaikus, jau subūriau ansambliuką. Man tai sekasi, turiu patirties.

Tai galime turėti vilties, kad Klaipėdoje kada nors bus naujas ansamblis?

Labai to norėčiau. Tai būtų didžiausia mano svajonė.

 

Parengė Vilma Kojelienė, papildomų studijų studentė.