Interviu su dėstytoja Gražina Juodyte: gyvenimo mokykla ir vertingiausios likimo pamokos

Pasaulis neseniai šventė tarptautinę mokytojų dieną. Kaip ir kasmet, per ją jaunimas skuba pasveikinti savo mokytojų ir dėstytojų, mokslo įstaigos stalus nukrauna glėbiai gėlių ir saldainių. Prisimenamos išmoktos gyvenimo pamokos, vaikystės išdaigos, pastabos, juokas, pertraukos laukimas. Mintimis grįžtama į mokyklą, smagiausius pašnekesius, įkvėpusius ateities siekiams. Ir, žinoma, būrį mokslo darbuotojų. Šiandien kalbuosi su žurnaliste, Klaipėdos universiteto dėstytoja Gražina Juodyte, kuri, pati būdama dėstytoja, prisimena savo jaunystės gyvenimo mokytojus.

„Mes savo mokytojus gerbėme, kai kuriuos ir mylėjome. Dabar šitas reiškinys iš vaikų pusės numiręs“, – pastebi dėstytoja.

Mokytoja mane „užkodavo“

Prieš kiek metų baigėte mokyklą? Kaip Jums sekėsi mokytis?

Na, jaunų žmonių matais – prieš šimtą metų, o tiksliau – 1964 metais,  įžymiąją Klaipėdos 4 – ąją vidurinę. Pirmą – ketvirtą klases buvau „apskrita“ pirmūnė. Penktoje klasėje mane net į pionierių stovyklą Arteke išsiuntė. Artekas dabartinėje Krymo teritorijoje. Jau pavasariais ten būna labai šilta. O mokiausi rusų kalbos. Visa mokykla pavydėjo. O ir kiemo draugės (kai kurios) iki šiol atleist negali, nes tapau tikras priekaištų įrankis jų tėvams. „Kodėl Gražina taip gerai mokosi, kad net į Arteką siunčia. Ką tu negali?“ – ėsdavo savo dukteris.

Gražina Juodytė: „Pirmą – ketvirtą klases buvau „apskrita“ pirmūnė“.

Kokias pamokas mėgdavote labiausiai? Ar ir jau tuomet traukė žurnalistika? Rašymas?

Nuo penktos klasės, kai lietuvių kalbą ir literatūrą pradėjo dėstyti šviesaus atminimo mokytoja Teresė Maksimavičienė, labiausiai jos pamokas ir pamėgau. Todėl ji labai nustebo, kai per klasės valandėlę 8 klasėje pareiškiau, kad stosiu į Vilniaus universitetą studijuoti ekonomikos. Tiesiog tuo metu visos gražiausios mokyklos panos stodavo į ekonomiką. Mokytoja nieko nepasakė, bet po tos klasės valandėlės pasikvietė į svečius. Kai atėjau, mokytojos erdvus butas buvo pakvipęs žagarėliais. Pribloškė knygų gausa. Geriam arbatą. O ji man ir sako: „Ekonomika – ne tau. Labiausiai norėčiau, kad stotum lietuvių kalbos ir literatūros studijuoti. Bet tu esi nekantri. Tau neužteks užsispyrimo „kalti“ lotynų, latvių kalbas. Su tavo charakteriu labiausiai tiktų žurnalistika“. Mokytoja mane „užkodavo“.

Disidentų pamokos

Kokius mokytojus prisimenate iš mokyklos ir vėliau – studijų metais? Ką dėstė?

Puikių mokytojų ir dėstytojų mano gyvenime buvo sočiai. Ir ne tik mokykloje, universitete. Labai daug žinių gavau iš draugės mamos, kuri Smetonos laikais buvo baigusi mokslus Belgijos pensionate. Kai mudvi susipažinome, ji universitete dėstė prancūzų kalbą. Namuose visą laiką būdavo įjungtas radijas, kalbantis prancūziškai. Ji man versdavo, ką girdinti. Sovietmečiu mes mažai težinojom, kaip žmonės gyvena už „Geležinės uždangos“. Ji man vėrė plačius pasaulio horizontus. Su daugeliu to meto šviesuomenės – rašytojais, dailininkais, fotografais, kompozitoriais, kalbininkais – susipažindavau kavinėse. Ko negavau universitete, pati pasiėmiau bendraudama su jais.

Kokie žmonės jie buvo? Kokiomis savybėmis pasižymėjo?

Su kuo bendraudavau, dabar vadinami disidentais. Iš jų „prisigraibiau“ pačių įvairiausių žinių. Ir galvoti nestandartiškai, kaip partija ir vyriausybė, liepė.

Ko išmokė jūsų gyvenimo mokytojas?

Labai daug ko. Skaudžiausia pamoka buvo iš jau minėtos Teresės Maksimavičienės. Kai jau buvau baigusi universitetą, parvažiavusi į Klaipėdą klasiokei pareiškiau, kad, nusipirkusi daug daug rožių, eisiu padėkoti. „Baik tu. Maksimavičienės jau treji metai nebėra“. Tuomet supratau, kad gerus žodžius reikia skubėti pasakyti…

Kaip pasikeitė Jūsų požiūris į mokytojus per tiek metų?

Nepasikeitė. Kuriuos mylėjau, tuos ir tebemyliu. Dar gyvus ir jau Anapilyje. Ir esu be galo dėkinga likimui, kad jie mano gyvenime buvo.

„Su daugeliu šviesuomenės atstovų – rašytojais, dailininkais, fotografais, kompozitoriais, kalbininkais – susipažindavau kavinėse“, – prisimena Gražina Juodytė.

Nešvankus koncertas ūkvedžiui

Gal prisimentate kokį linksmą nutikimą iš mokyklos gyvenimo?

Tų nutikimų tiek mokykloje, tiek universitete, – „prūdais“. Papasakosiu tik vieną. Nešvankų. Per vasaros atostogas turėjome eiti šveisti mokyklos po remonto. Nuobodu, kai saulė žeme ritinėjasi ir taip norisi prie jūros. Užvedžiau dainą – „Gaudė senis lydį ir sušlapo… bijo mergos gimnazistų, kad pagavę neiš… pyko senis ant bobutės, kad nerodė savo… pūtė šiaurės vėjas“. Visą „koncertą“ girdėjo ūkvedis. Nežinau, kam jis mane paskundė, bet sukosi kalba apie šalinimą iš mokyklos. Manau, kad išgelbėjo toji pati Maksimavičienė…

Ar sunku rasti šiandien tikrą mokytoją? Kaip atrodo toks mokytojas?

Kiek esu prisiklausiusi iš savo draugų anūkų, plaukai stojasi piestu, – nenorėčiau būti mokoma tokių pabaisų. Antra vertus, ir vaikai dabar „velnių pririję“. Mes savo mokytojus gerbėme, kai kuriuos – ir mylėjome. Dabar šitas reiškinys iš vaikų pusės numiręs. Manau, kad iš mokytojų pusės – taip pat…

Ko palinkėtumėte savo dėstytojams kolegoms šia proga?

Pedagogo darbas tikrai labai sunkus. Galėčiau čia pripilstyti banalybių be saiko. Bet esu įsitikinusi, kad pedagogas turi mėgti savo dalyką ir… mylėti dar tokius nepatyrusius, dar tokius sutrikusius vaikus. Netgi, jei jie „velnių priėdę“, prie tinginio. Manau, kad visada galima rasti raktelį širdutei atrakinti. Net jei ji užverta ir tam, ką tu nori duoti, o ir tau pačiam.

Ačiū už pokalbį!

Parengė: Vaiva Novikaitė

 

Interviu su dėstytoja Giedre Vaičekauskiene

Dėstytoja, žurnalistė, filmų įgarsintoja, renginių vedėja, vėl studentė. Taip galime apibūdinti Klaipėdos universiteto dėstytoją Giedrę Vaičekauskienę. Motyvuojantis ir atviras pokalbis su dėstytoja Klaipėdos universiteto studentams. Pažinkime savo dėstytojus iš arčiau.

Noriu Jums padėkoti, jog sutikote duoti interviu, pasidalinti savo komentarais bei atsakyti į klausimus. Žinome, jog dirbate dėstytoja, pati mokotės… Gal turite daugiau veiklų, apie kurias mums dar neteko girdėti?

Esu veikli. Vieną dieną nustebau, kiek visko darau (šypsosi). Vyras Gintaras, duodamas interviu, neseniai pasakė: ,,Mano Giedrė dėsto, įgarsina filmus, veda renginius ir yra politikos mokslų doktorantė“. Turiu pripažinti, kad aš visada taip gyvenau, neprisimenu, kada būčiau dariusi vieną darbą, to nebuvo nuo pat profesinės karjeros pradžios. Nesiskundžiu dėl to, kad visada darau keletą dalykų, nors būdavo periodų, kai pasvajodavau, jog „velnias“, gal tikrai reikėtų imtis tik vieno darbo. Kol kas man tai nepavyksta – aš noriu dalyvauti visur.

Dėstytoja G. Vaičekauskienė su studentais. Nuotr. iš asmeninio albumo. 

Mokyklą baigę moksleiviai, dvyliktokai vis blaškosi, nežino, ką pasirinkti, ko siekti… Kaip Jums pavyko atrasti savo kelią? Kaip pavyko atrasti save?

Aš nežinau, man dėl to sekasi, nes aš klausausi savęs. Jei aš turiu svajonę, norą, idėją – stengiuosi tai įgyvendinti. Jau šeštoje klasėje žinojau, kad noriu būti diktore ir pradėjau tam ruoštis. Grįždavau iš mokyklos, atsisėsdavau dar su uniforma prie veidrodžio, pasiimdavau laikraštį ir skaitydavau jį garsiai. Žiūrėdavau į tą ,,ekraną“ – veidrodį ir sakydavau: „Sveiki, studijoje Giedrė Navickaitė“. Jau tada mačiau savo auditoriją. Taip vieną dieną ir nutiko. Televizijos diktorės ir žurnalistės vaidmuo man ilgai buvo labai mielas ir artimas. Kol vieną dieną, atėjo karštas suvokimas, kad noriu vėl mokytis ir mokyti kitus. Mokyti to, ką išmokau geriausiai pati.

Dėstytojauju nuo 2010-ųjų, šis pastarasis mano vaidmuo labai įvairialypis, kartais esi lyg aktorius, nes tu turi įkvėpti, uždegti, sujaudinti studentus. Taip pat nuolat turi būti karščiausių įvykių kontekste, suvokti ir analizuoti realijas. Taip, esu trečiame doktorantūros kurse. Manyje vyksta apsisprendimas, nes, greičiausiai, teks kažkurios veiklos atsisakyti, kad galėčiau kokybiškai parašyti disertaciją ir atlikti tyrimą.

O kokios veiklos atsisakytumėte?

Nežinau, vis dar svarstau.

Kas Jus labiausiai skatina veikti? Kas labiausiai motyvuoja?

Aš manau, jog dėl to „kalta“ mano prigimtis. Matau savo mamą, ir atpažįstu tą energiją, norą veikti, dirbti. Man taip pat padeda pozityvus nusiteikimas. Tai aš ir mąstau, jog tai, greičiausiai, yra mano prigimtis, kuri yra smalsi, žingeidi, man taip natūraliai išeina.

Esate pakankamai užimta moteris – daug dirbate, mokotės. Kaip atrandate laiko šeimai ir sau?

Reikia tik noro. Jei tau yra svarbūs žmonės, kurie tave supa, tai visada jiems atrasi laiko. Aš labai myliu savo artimuosius, apskritai, myliu žmones. Man bendravimas – vienas didžiausių malonumų. Būna, kad dukra papriekaištauja, jog dėl mano atsidavimo įvairioms veikloms, jai trūksta mamos dėmesio, tačiau ji net neįsivaizduoja, kiek neišsakytų žodžių ir teigiamų minčių aš jai kasdien siunčiu.

Dukra Guostė kol kas gyvena Australijoje, tad mano šeima yra vyras Gintaras ir aš. Esame bendraminčiai, nuolat turime apie ką kalbėtis, norime kartu žiūrėti filmus, eiti į teatrą. Manau, kad prasmingas buvimas kartu yra labai svarbu.

„Dėstyti – tai nuolatos mokytis“ G. Vaičekauskienė. Nuotr. iš asmeninio albumo

Kokią reikšmę Jums teikia dėstytojavimas?

Pirmiausia, tai didžiulė atsakomybė. Antra, laimė dalintis savo patirtimi ir žiniomis. Trečia, šiame darbe visada turi būti „įkrautas“ šviežiausių žinių. Taip pat ir daug kitų dedamųjų: tai ir empatija, geranoriškumas, humoras.

Dirbate daugybę darbų vienu metu. Noriu paklausti, kurioje veikloje jaučiatės stipriausia?

Geras klausimas. Gal čia tas akmenukas į daržą, jog dirbdamas daug darbų vienu metu, negali visko atlikti kokybiškai? Jaučiuosi tvirtai būdama dėstytoja. Jaučiuosi kaip žuvis vandenyje, kai įgarsinu filmus, nes tas procesas yra slapta mano meilė, kurios nenoriu išsižadėti. Kai žmonės sako, kad jie pailsi, žiūrėdami mano įgarsintus filmus, jaučiuosi pakylėta. Mane užveda ir disertacijos rengimas, tik, prisipažįstu, turėčiau dirbti daugiau. Man patinka vesti renginius, ten irgi jaučiu profesinį malonumą. Gera dirbti intelektualiai publikai, kuri supranta humorą, moka atsipalaiduoti. Greičiausiai, įgarsinimas labiausiai atskleidžia manąjį aš.

Kaip buvimas studente paveikia dėstytojos darbą? Kokias pastebite dėstytojų klaidas ir kokių stengiatės kaip dėstytoja išvengti?

Visada galvoju, kad reikia skirti prasmingus savarankiškus darbus. Man pasisekė, kad mano dėstytojai, formuluodami užduotis, dažniausiai nukreipdavo mane taip, kad praturtintų mano žinias disertacijos tema. To siekiu ir mokydama savo studentus. Taip pat yra svarbu nukreipti į tinkamos literatūros šaltinius. Laikausi nuostatos, kad dėstytojas turi būti kolega, konsultantas. Arogancija man nesimpatiškiausias bruožas, pati stengiuosi ieškoti dialogo. Dėstytojas turi gebėti greitai keistis. Šiandien, skaitmeniniame amžiuje, neįmanoma susikurti sau kažkokį konspektą ir juo ilgai naudotis. Tai, ką tu dėstei rudenį, pavasarį gali būti beviltiškai pasenusi informacija.

O ko tikitės iš savo studentų?

Iš studentų tikiuosi originalumo. Siekiu, kad jie dažniau demonstruotų kritinį mąstymą, diskutuotų, ginčytųsi. Visada rašau aukštesnį balą tiems, kurie kažkiek nukrypo nuo užduoties reikalavimų, bet darbą padarė autentiškai, kūrybiškai. Individualaus, argumentuoto požiūrio išdėstymas man visada yra privalumas. Vartotojiškoje visuomenėje taip pasiilgstame individualumo. Kokia laimė būna išgirsti, pamatyti tai, ko neparodė internetas.

Gal galėtumėte patarti mūsų Klaipėdos universiteto studentams, kaip nenustoti mokytis, kaip nepamesti savęs kely, siekti savo tikslų. Kaip vyresniame amžiuje nebijoti mokytis?

Žinios yra nuolatinis atsinaujinimas. Mokytis smagu, nes jautiesi visada „šviežias“, žinios atjaunina žmogų. Taigi, mano patarimas toks: jei nori gerai jaustis, suvokti, kas vyksta gyvenime – eikite mokytis. Tačiau neikite mokytis, jei jaučiate, kad nesate tam pasiruošęs. Gal jūsų laikas šiandien yra keliauti, ar uždirbti pinigus. Turite pajusti alkį mokslui. Tada bus labai skanu (juokiasi).

Ir neįmanoma savęs pamesti, jei nuolat klausysi savęs, nelyginsi ir nematuosi savęs su kitais. Nuoširdžiai to ir linkiu studentams: būkite savimi, drąsiai siekite savo tikslų!

 

Parengė Indrė Ramanauskaitė

Pozityvumas – raktas į sėkmę

Tikriausiai kiekvienam studentui žodis DĖSTYTOJAS asocijuojasi su griežtu mokytoju, kuris nuolatos kažko reikalauja. Tačiau Klaipėdos universiteto dėstytoja Rosita Vaičiulė visus šiuos stereotipus veja šalin. Ji spinduliuoja gėriu ir pozityvumu, kuris, atrodo, niekada neišblėsta.

Rosita Vaičiulė. Nuotr. iš asmeninio archyvo.

Dėstytoja sutiko atskleisti neišblėstančios energijos paslaptį. O paslaptis ta, kad reikia tiesiog norėti gyventi ir mylėti gyvenimą. „Mane motyvuoja tai, jog visą laiką galiu sužinoti ką nors naujo. Viską, ką aš darau, kartais darau pirmą kartą ir labai jaudinuosi. Bet kai pabandau, suprantu, kad nėra neišmokstamų dalykų.“, – teigia R. Vaičiulė.

Jaudulys mūsų gyvenime užima garbingą vietą „stabdančių dalykų Top dešimtuke“. Kiek kartų norėjome padaryti kažką dėl savęs ir dėl savo gyvenimo, tačiau mus stabdė baimė ir jaudulys? Tikriausiai kiekvienas į šį sąrašą įrašytume ne vieną atvejį, bet tik ne R. Vaičiulė. Jaudulys dėstytojai yra „varomasis arkliukas“, jo dėka ji sukasi įvairių veiklų rate: dėstytojauja, rašo eilėraščius, organizuoja ir veda įvairius renginius, yra Demokratinės moterų kolegijos vadovė, priklauso moterų klubui „Myliu save ir… taškas“.

Paklausta, kodėl būtent moterų klubas, dėstytoja teigė: „Moterys kuria pasaulį. Moterys yra ašis, apie kurią sukasi pasaulis. Ir kuo daugiau moterų bus aktyvesnės, darys gerą pasauliui, tuo pasaulis bus gražesnis. Jeigu aš neklystu, buvusi Suomijos prezidentė yra pasakiusi: „Laiminga ta šalis, kurioje laiminga joje gyvenanti moteris ir jos vaikai“, aš vadovaujuosi šiuo principu ir tikiu, kad moteris gali labai daug ir kad moteris yra jėga.“

Kai kuriems, gali kilti minčių, kad įvairių moterų klubų veikloje besisukanti dėstytoja yra feministinių pažiūrų, tačiau paklausta, ar yra linkusi į feminizmą, ši griežtai teigė, kad ne: „Aš visiškai esu prieš feminizmą. Aš esu itin moteriška moteris, kuri niekada nebus feministė. Myliu vyrus ir be jų gyventi negalėčiau. Tiesa, man vyrai yra toks nepažintas pasaulis, be kurio moteris būtų niekas.“ Dalyvavimas moterų klubo „Myliu save ir… taškas“ ar Demokratinės moterų kolegijos veikloje padeda skatinti moterų aktyvumą. Dėstytoja teigia: „Moterys turi būti aktyvios. Jos turi duotybę – jausti pasaulio poreikius. Moteris gali daug nuveikti socialiniuose projektuose. Todėl jos turi būti aktyvios ir naudotis savo galiomis.“

Klube „Myliu save ir… taškas“ moterys bando įveikti savo kompleksus. „Ten moterys yra nestandartinės. Apskritai, žodis „standartai“ yra kvailas, bet mūsų visuomenėje jie vis tiek yra nusistovėję. Klube renkasi nestandartinės moterys savo išmatavimais, mąstymu ir kitas kriterijais. Ten jos bando jaustis gerai ir galbūt bando dirbti su savimi, kad taptų laimingesnės ir gražesnės, pačios sau, o ne kažkam.“, – teigia R. Vaičiulė.

Demokratinės moterų kolegijos veikla orientuota į visuomenę „Mes darome miesto renginius vaikams bei toms pačioms moterims“, – sako Demokratinės moterų kolegijos vadovė R. Vaičiulė.

Atrodo veiklos apstu, tačiau laiko studentams savo įtemptoje dienotvarkėje dėstytoja R. Vaičiulė atranda. Paklausta, kaip dėstytojavimas atsirado jos gyvenime, ši teigė, kad visai netikėtai ir ne ji pasirinko šį darbą, o jis ją. „Dėstytojavimas yra ne profesija, o gyvenimo būdas. Pedagogu netampama, arba juo gimsti, arba ne. Nesvarbu, kokios tu profesijos turi gyslelę, bet jeigu tu gali žmonėms duoti, tai ir duodi.“

Tarp dėstytojavimo ir veiklos moterų klubuose dėstytoja R. Vaičiulė suranda laiko ir sau.„Vieną dieną norisi rašyti eilėrasčius ir niekur neiti. Mintys plaukia, parašai, paskui skaitai ir galvoji, nejaugi čia aš parašiau. Kitą dieną norisi eiti į žmones, bendrauti, galvoje verda daugybė minčių ir projektų.“ Savo kūrybos šaltiniu dėstytoja įvardija gyvenimą ir stengiasi kurti pozityvius eilėraščius. „Eilėraštis yra žmogaus atspindys. Aš pati esu pozityvus žmogus. Nors kiti pozityvumą įvardija kvailumu, aš sakau, kad pozityvumas yra motyvacija gyventi, nes tik pozityvių žmonių dėka mes turime tuos pačius telefonus, technologijas, turime civilizaciją. Aš linkstu prie tų, kurie mąsto šviesiai.“

Paklausta, kokia veikla, kuria ji užsiima, jai yra maloniausia, ši atsakė: „Nėra tokių ribų, rėmų ir pasirinkimų. Aš esu atviras žmogus. Mano sielos čiuptuvai yra išleisti į visatą ir iš jos aš stengiuosi pasiimti kuo daugiau.“

Naujiesiems metams dar tik bandant apšilti kojas, dėstytoja Rosita Vaičiulė studentams linki pozityvumo, optimizmo, tikėjimo savimi ir savo širdyse bei sielose uždegti tikėjimo, vilties ir motyvacijos ugnelę. „Galbūt jums kyla klausimas, kad jūs ne toje profesijoje, ar ne toje studijų programoje. Tiesiog paprašykite Visatos, kad ši jums atsiųstų sprendimus ir ji tai tikrai padarys.“

Parengė: Viktorija Dirmeikytė 

„Senjora“ žaliais plaukais

Su Gražina Juodyte susitinkame vienoje Klaipėdos senamiesčio kavinių. Ne taip jau lengva ramiai prisėsti ir pasišnekėti. Visus čia ji pažįsta, ir visi pažįsta ją. Nenuostabu. Gimusi, užaugusi ir didžiąją gyvenimo dalį praleidusi Klaipėdoje, senamiestyje, dienraščio „Vakarų ekspresas“ žurnalistė, Klaipėdos universiteto socialinių mokslų fakulteto dėstytoja, keturių istorinių apybraižų knygų „Klaipėdos akvarelės“ autorė, lyg švyturys traukia ištroškusius nuoširdaus ir intelektualaus bendravimo. Kai pagaliau užsisakome po puodelį kavos, kalbamės ir mes. Šį kartą apie keliones, meną, madas ir grožį.

Dėstytoja, kaip atrodo Jūsų laisvalaikis?

Vasarą būtinai stengiuosi ištrūkti prie jūros ir, žinoma, keliauti. Dabar jau galvoju, kad užsienių man užteks, nes Lietuvoje yra tiek įdomių ir gražių vietų, tiek nežinomų dalykų. Mes jau kokie septinti metai su Lietuvos žurnalistų sąjungos Klaipėdos apskrities skyriaus žurnalistais vykstame į kokį Lietuvos nacionalinį parką. Kokių ten įdomybių atradau. Paskutinė kelionė buvo į Anykščius – gera kompanija, smagu važiuoti, smagu bendrauti.

Mažvydo alėja, kurioje prabėga didžioji dienos dalis – „Vakarų eksprese“. Nuotr. asm. archyvo.

Lankėtės įvairiose užsienio šalyse. Kokia kelionė padarė didžiausią įspūdį?

Buvau Maroke, Tunise, Egipte, Šiaurės Korėjoje, Paryžiuje… Tačiau įspūdingiausia kelionė buvo į Sibirą. Dar sovietiniais laikais lietuviai ten tiesė kelius į naftos versloves. Klasiokas suorganizavo man tą kelionę – vykau rašyti reportažų. Atsimenu, skridau su darbininkų reisu. 1984 – eiji, gruodžio mėnuo. Šaltis trąsose –60⁰C. Aš pirmą kartą fotoaparatą laikiau rankose. Kad geriau nuspausčiau, nusiėmiau pirštinę – pirštas prie mygtuko prišalo. Tais pačiais metais lankiausi Šiaurės Korėjoje. Aš Stalino laikus dar „užgriebiau“, tai nuvykusi ten, tą patį išvydau. Ant kiekvieno kampo Kimirseno portretas ar skulptūra. Tada, atsimenu, labai norėjau į Japoniją, bet kelionė kainavo apie 24000 rublių, o į Šiaurės Korėją ir Vietnamą – po 1100 rublių. Pasirinkau variantą pagal savo kišenę. O savo pastarąjį jubiliejų švenčiau Turkijoje su šaunia jaunų draugų kompanija. Tai buvo jų dovana man.

Jūsų neįmanoma nepastebėti. Akį traukia Jūsų išskirtinis įvaizdis, gebėjimas įspūdingai atrodyti. Iš kur semiatės įkvėpimo?

Mano mama turėjo skonį, gražiai ir skoningai rengėsi. Aš irgi visada mėgau gražiai atrodyti. Esu pakankamai solidaus amžiaus, todėl kai įeinu į rūbų parduotuvę, ilgakojės pardavėjos pradeda man tempti visokius „maišus“. Man nereikia tų „maišų“, man reikia kažko stilingo ir įdomaus. To „stilingo ir įdomaus“ kartais randu „Second hand“ parduotuvėse. Turiu išlavintą akį visokiems ekskliuzyvams. Ne viską, ko norėčiau, galiu sau leisti. Bet juk moterims taip norisi puoštis. Vieną pavasarį taip norėjau atsinaujinti, o pinigų nėra. Nuėjau, prisispirkau spalvotų pėdkelnių – štai tau ir naujas ryškus akcentas. Nebijau eksperimentuoti ir su savo plaukais. Esu buvusi žalia, mėlyna, raudona, kaip gaisrinės automobilis, ir rožinė, kaip flamingas. Pamenu, drabužių kūrėja Aida Pečeliūnienė pakvietė demonstruoti savo kūrybos suknelių, dekoruotų akvarelių tematika. Po to ji man tą suknelę padovanojo. Mano demonstruojama suknelė – ryškiai mėlyna. Norėjau jai staigmeną padaryti. Nusidažiau plaukus mėlynai. Nueinu į pristatymą, o ji man tiurbaną pasiuvusi. Mano plaukų net nepastebėjo… Bet aš su tais mėlynais plaukais labai gerai jaučiausi.

Nauja šukuose pasitinkant 2017-uosius: „Jaunieji kolegos ėjo iš proto žavėdamiesi“. Nuotr. asm. archyvo.

Turite savo mėgstamą dizainerį?

Savo jubiliejui dėl suknelės jau prieš tris metus pradėjau tartis su Aina Zinčiukaite. Ji kūrybinga ir talentinga kūrėja. Pažįstu Ainą dar nuo tų laikų, kai apie „Žuvėdrą“ rašydavau. Paprašiau ko nors įspūdingo, pateikiau savo viziją. Ji, žinoma, per savo prizmę pažiūrėjo. Gavosi puikus kostiumas, kuriuo buvau labai patenkinta. Su juo viešumoje pasirodžiau savo knygos „Klaipėdos akvarelės“ ketvirtosios dalies pristatyme.

Paparastai moterys viena kitai šykšti komplimentų. Tačiau yra pagrindinės kitų moterų išvaizdos vertintojos. O kas Jums yra graži moteris?

Man gražu žiūrėti į gražų veidą, kūną. Bet kiek daug moteryje yra grožio, kai jos akys spindi…

Dizainerės Ainos Zinčiukaitės kurtas kostiumas knygos pristatymui. Nuotr. asm. archyvo.

Esate sukaupusi nemažą tapybos darbų kolekciją, pažįstate daug menininkų. Kaip jie atsirado Jūsų gyvenime?

Baigusi vidurinę, dešimt metų praleidau Vilniuje. Gyvenau bohemišką gyvenimą – kavinės, privatūs vakarėliai, intelektualūs pokalbiai, įdomios asmenybės: skulptoriai, dailininkai, rašytojai. Tos kavinės man buvo antrasis universitetas. Ko negavau universitete, tą gavau bendraudama su tais smetoniškais inteligentais, to meto Lietuvos įžymybėmis. Kai grįžau į Klaipėdą, labai pasigedau tokio gyvenimo. Čia kavinėse vyravo kita atmosfera, jūreiviai į vienišas panas kavinėse kitaip žiūrėjo. Kokius tris metus čia jaučiausi labai vieniša. Kol nesusidraugavau su dailininkais. O dailininkai tada draugavo su aktoriais. Ir tada prasidėjo įprastas gyvenimas. Nustojau kliedėti Vilniumi, nes radau savo terpę čia.

Pirmasis paveikslas mano namuose buvo Algirdo Taurinsko dovana. Vėliau įsigijau Vido Pinkevičiaus darbą. Kadangi bendravau su dailininkais, paveikslus ir dovanų gaudavau, ir pirkdavau, ir į plenerus važiuodavau. Dabar naujiems meno kūriniams jau nebeužtektų mano buto sienų. Turėjau seną svajonę sukviesti visus mano turimų paveikslų dailininkus parodyti, kaip jų kūriniai įkurdinti. Tačiau mano bute jau nei tie paveikslai telpa, nei tie dailininkai būtų sutilpę. Taigi vieno savo gimtadienio proga savo kolekciją suvežiau į Klaipėdos galeriją ir ten sukviečiau jų kūrėjus. Taip atšvenčiau savo gimtadienį tarp paveikslų, dailininkų ir draugų.

Turite savo mėgstamą knygą?

Akselio Miuntės „Knyga apie San Mikelę“. Tą knygą pradėjau skaityti būdama 25 metų, ir kai man iškildavo koks nors gyvenimo klausimas, puldavau joje ieškoti atsakymų. Visada svajojau parašyti tokią knygą, kuri kam nors būtų naudinga, kaip ta knyga naudinga buvo man. Ten radau visus atsakymus. Aišku tai labai individualu. „Ką tu joje radai?“, – paklausė mano viena kolegė, kuriai daviau ją paskaityti. Kita draugė sakė visus atsakymus randanti Biblijoje. Aš Biblijoje atsakymų nerandu. Užsimušdama ieškau, bet nerandu.

O jeigu pati būtumėte knygos personažas, kas ir kodėl?

Mike Pūkuotuku labai patiktų būti. Ta jo gyvenimiška išmintis… Apie draugystę, apie kiekvieną dieną, apie sekmadienius, apie svečius. Atrodytų knyga vaikams, bet ten suaugusiųjų filosofija. Ten visi personažai nerealūs.

Su Klaipėdos meru Vytautu Grubliausku, kurio šeima yra 4-osios knygos herojai. Nuotr. asm. archyvo.

Su kuo Jums asocijuojasi Kalėdos?

Ilgiuosi sovietinių Kalėdų. Jos buvo slaptos, gal todėl tokios ypatingos. Užsidangstydavome langus, papuošdavome eglutę. Šlyžikai (kūčiukai), aguonų pienas… Man dabar apmaudu, kad visko galima nusipirkti parduotuvėje. Net tų pačių šlyžikų. Nebėra jokio stebuklo. Net eglutė atrodo kitaip kvepėjo. Terpentinu ištrinto parketo kvapas, sumišęs su eglutės kvapu – tai mano Kalėdų kvapas, sklindantis iš vaikystės.

Įsimintiniausias Jūsų gimtadienis?

Kaip dabar prisimenu… Gyvenome bute, Turgaus gatvėje. Šventadienio rytas, atvertas langas ir plevenančios baltos, kvepiančios užuolaidos. Šampanas, apelsinai (net nežinau iš kur tada jų gavau). Mano dvidešimtasis gimtadienis ir daina „Jau vyšnios žydi…“, kurią dainuoja Benediktas Gadeikis…

Kaip nusakytumėte savo gyvenimo filosofiją?

Besikraustydama atradau savo vaikystės dienoraštį. Jame radau įrašą: „Niekada nedaryk kitam to, kas tau nepatinka“. Visada stengiausi taip gyventi. Taip pat vadovaujuosi posakiu „Niekada taip nebūna, kad kaip nors nebūtų“. Stresuoju aišku, kaip ir visi normalūs žmonės, bet giliai širdyje tai tūno.

„Klaipėdos akvareles“ laikote didžiausiu savo gyvenimo darbu?

„Klaipėdos akvarelės“ – mano paminklas klaipėdiečiams, tuo pačiu ir sau.

Parengė Vilma Kojelienė, SNMK 16P

 

Mokslo šaknys saldžios, vaisiai – kartūs

Ar dar yra norinčių padirbėti? I. Gabrielaitienės nuotr.

Technologijos tobulėja, tarsi lengvina gyvenimą. Mes nebegyvename kaip mūsų seneliai, tačiau ir mūsų seneliai negyveno kaip jų protėviai. Šiandien technologijos yra gerovės variklis, tačiau iš kitos pusės tai daro ir neigiamą poveikį – tolina visuomenę nuo fiziškai sunkaus darbo. Argi tai blogai? – paklaustų ne vienas. Juk to troško ne viena karta iki mūsų. Deja. Kai nėra sunkumų, nėra ir asmenybės grūdinimo, tuomet nesiformuoja nei ištvermė nei kantrybė. Kai žmogus nebepatiria nepritekliaus, – nebesuvokia esamos gerovės kainos. Kai žmogus gyvena „šiltnamio“ sąlygomis, kai jo gyvenimas aprūpintas nuo galvos iki kojų, kam gi stengtis? Kokiu tikslu eiti iš savo komforto zonos, kai nėra jokio reikalo to daryti?