Kodėl žurnalistai kalti, jei jie duoda tai, ko visuomenei reikia?

Žmonėms patinka bandos jausmas, patinka jausti, kad ne tu vienas taip galvoji. O žvilgtelėjus iš šono net nupurto stebint tą prisitaikėlišką saldumą. Visai neseniai banda užplūdo interneto erdves pačiais aštriausiais peiliais ir ilgiausiomis strėlėmis, badydama LR Seimo nario Ramūno Karbauskio ir Gretos Kildišienės skandalą. Kas dieną pasirodydavo pluoštas straipsnių, aptariančių prabangų Kildišienės automobilį, ruonio kailinius ar dar neparduodamos Juozo Statkevičiaus kolekcijos paltuką. Tuo tarpu žmonės plūdosi dėl tokios neteisybės: mat vagiami jų pinigai, mat tiems naujiems seimūnams visai ne tauta galvoje, o ir šiaip visos moralės normos sumindžiotos. Kitaip sakant – bausti be pasigailėjimo. Praėjo kelios savaitės, įtūžusi minia nurimo, laukė naujų aukų. Ir sulaukė. Dienraščio „Lrytas.lt“ puslapyje pasirodė interviu su žurnaliste, išaiškinusia minėtą skandalą. Tada ir prasidėjo. Rūgštinis komentarų lietus užpuolė žurnalistę. „Ar jie neturi daugiau apie ką rašyti be kišimosi į žmonių gyvenimus?“. „Vargšė Greta, vargšas Ramūnas“.

simon-hattinga-verschure-5085

Vis dėlto, kyla klausimas „Kas čia kaltas?“. Minia, kuri sekė kiekvieną skandalingą naujieną apie neteisėtą politikos atstovų romaną, ar žurnalistai, kurie rašė, tai, ko laukė ir tikėjosi toji minia? Na, neslėpkime, žurnalistika – tai verslas. Ir visi tai žino. Net ir tie, kurie komentarų skiltyje klausinėja, kodėl žurnalistai rašo tokias nesąmones. Rašo, tam, kad skaitytų, kad verslas gerai klostytųsi. O verslas taip gerai nesiseks, jei rašysi vien apie augalų trąšas ar kiek Antanas iš Alytaus šiandien pririnko baravykų. Esmė – surasti sensaciją. Vėliau tą sensaciją tereikia kasdien plėtoti, ieškant vis naujų ir naujų „kabliukų“. Ir net jei tavo skaitytojai rašo: „sugalvokit ką nors naujo“, ar „kiek galima apie tą patį?“, – gali būti beveik garantuotas, kad jie ne tik pakomentavo, bet ir perskaitė tą naujieną, dėl kurios piktinasi. Pliusas žurnalistui ir redakcijai, minusas – skaitytojui. Verslas klesti.

Beje, klientas – visada teisus. Šiuo atveju klientas – tavo straipsnių skaitytojas. Verslo principas – pasiūla turi atitikti paklausą. Tas pats ir šiame žurnalistiniame versle. Jei tavo skaitytojui reikia tam tikrų naujienų, jas ir duok – suteik reikiamą pasiūlą.

Suvokti redakcijai, ko reikia skaitytojui – vieni juokai. Tai patvirtino ir dvi internetinio naujienų portalo „15min.lt“ žurnalistės. Pasak Aurelijos Kripaitės Jašinskienės – „15min.lt“ aktualijų žurnalistės Klaipėdoje, sistema rodo tekstų skaitomumą tiek apskritai pačiame portale, tiek per pastarąją parą. Pagal tai redaktorius koreguoja, kurie tekstai bus iškelti aukščiau. Tuo tarpu, kita „15min.lt“ skilties „Veidai“ žurnalistė Viktorija Navickaitė, patvirtindama mano nuomonę, pasidalino komentaru: „Be jokios abejonės, kiekvieno naujienų portalo autoriai turi galimybę esamuoju metu pažiūrėti, kaip gausiai skaitomas portalas, ir kurie konkrečiai tekstai yra skaitomi. Tokia statistika padeda ne tik orientuotis, kas domina skaitytoją, bet ir planuoti tolimesnes publikacijas – įvertinti, kuriuo metu, kurį tekstą publikuoti, kurią temą plėtoti. Jei duotuoju momentu tekstas yra ypač skaitomas, pvz., tekstas apie Karbauskį, tai nėra jokios prasmės „ant viršaus“ publikuoti kito teksto – skaitytojų jis būtų kur kas mažiau pastebėtas. Nebent tai – svarbi naujiena. Jeigu kažkuri tema yra ypač skaitoma, ją stengiamasi plėtoti apžvelgiant skirtingais aspektais – išnaudoti temos potencialą kuo smarkiau.“

markus-spiske-207946.jpg

Tad nebūkime naivūs. Pažiūrėję publikacijų populiarumo rezultatus, internetiniai portalai tikrai nerašys apie tai, kas reitinguose neužima aukštų pozicijų. Jei kam nors kyla klausimas, kodėl taip dažnai rašoma apie naują Natalijos Bunkės suknelę ar Monikos Šalčiūtės priaugintus nagus, tai štai jums atsakymas.

Vartotojiška visuomenė kasdien tik ir laukia naujo paskalų maišelio, o komentuodamas, kaip baisu skaityti tokius banalias rašliavas, publikacijos populiarumui nepakenki, bet atvirkščiai – rodydamas dėmesį atkreipi žurnalistų dėmesį į straipsnio populiarumą ir paskatini ieškoti daugiau informacijos šia tema. Gal skamba ir keistai, bet net ir neigiama publikos reakcija yra teigiama redakcijai.

Dažniausiai ryški publikos reakcija yra susijusi su moralės normas pažeidžiančiomis sensacijomis, įžymybių gyvenimo faktais. Kaip užsimena „15min.lt“ žurnalistė Aurelija Kripaitė Jašinskienė, didžiausio populiarumo susilaukia tos temos, apie kurias kalbame vakarieniaudami su šeima, t.y. paskalos, gandai, sensacijos.

Tačiau negalvokite, kad žurnalistai tik ir trina rankomis, matydami augančius peržiūrų skaičius prie publikacijos apie dar vienas Lietuvos žvaigždės skyrybas. Žurnalistinis darbas apima ir rimtus tyrimus, tačiau dažnai tokio tyrimo rezultatai susilaukia mažai susidomėjimo. Nors tai ir liūdina, bet, kaip teigia žurnalistė, tai – natūralu. Juk perskaityti apie skyrybas ar kūdikio laukimą reikia daug mažiau pastangų, nei įsigilinti į rimtą ekonominį tyrimą. Jos kolegė Viktorija Navickaitė antrina, jog žmones domina skandalai. Ir visai nesvarbu, ar skandalas susijęs su Natalija Bunke, Gitanu Nausėda, ar Gediminu iš Kėdainių.

Taigi, klausimas „Ko nori visuomenė?“, lengvesnis už klausimą „Ko nori moterys“. Žurnalistai žino, ko visuomenė nori ir jai tai suteikia. Tačiau šiuolaikinei visuomenei sunku suvokti, o gal tiesiog pripažinti, kad jų norai tokie paprasti, gal net šiek tiek banalūs. Kad ir kaip stengsiesi parodyti, kad raudonojo kilimo nuotraukos tau nerūpi, jos tau vis tiek rūpės, o žurnalistai tai žinos. Jie žino daugiau nei tu manai.

Parengė Gabrielė Ruočkutė

 

Ar tikrai reikalingas Klaipėdai universitetas?

Lietuvoje yra 47-ios aukštojo mokslo įstaigos, kurių nepajėgia užpildyti pageidaujantieji įgyti universitetinį bei aukštesnįjį išsilavinimą. Vienu iš tokių – Klaipėdos universitetas. Kiekvieną dieną galingasis Damoklo kardas yra pakibęs virš kolektyvo dėstytojų bei studentų, kurie kiekvieną dieną ir paskaitą pradeda baimingomis mintimis apie tai, kas bus rytoj. Ar tikrai universitetas uostamiesčiui nereikalingas?

Norėdamas rasti atsakymą į šį klausimą susisiekiau su jau buvusiais Klaipėdos universiteto studentais, užduodamas tiesiog vieną paprastą klausimą: kokia jūsų nuomonė apie planus palikti uostamiestį be universiteto?

uiversitetas-panoramaefo

A. R. (vardas ir pavardė autoriui žinomi) pasisakė paprastai: „Dar mano studijų laikais buvo įvairiausių planų – griauti, statyti, lipdyti, t.y. įnešti kažkokio chaoso į puikiai veikiančią sistemą. Nekreipiau į tai dėmesio. Renkantis aukštąją mokyklą, mano tikslas buvo diplomas, kurį gausiu po „studentavimo“. Kaip draugai sakydavo: nori mokintis – stok į Vilniaus universitetą, nori praleisti laiką ir gauti diplomą – stok į Klaipėdos universitetą. Taip ir padariau. Dabar, kai subrendau, nepritariu savo pasirinkimui. Universiteto tikslas turi būti suteikti žinias, o ne tik urmu išdavinėti diplomus asmenims, kurie vos peržengia išsilavinimo reikalavimų slenkstį. Jokiu būdu nesakau, jog universitete nebuvo rimtų dėstytojų, kurie priversdavo naktimis „kalti“ gautą medžiagą, iš baimės būti sukirstam seminarų arba egzamino metu, tačiau jų buvo vienetai.“

D. V. (vardas ir pavardė autoriui žinomi) šilčiausiais žodžiais mini savo mokslų laikotarpį Klaipėdoje: „Universitetas bent jau man buvo kaip antrieji namai. Dėstytojai kone su šaukštu norėojo įkrėsti žinias mums į galvas. Tokį universitetą aš ir prisimenu. Buvau ką tik baigusi mokyklą Telšių rajone. Vilniaus ir Kauno universitetai buvo ne man – ne tik kad toli, bet gaila palikti savą aplinką bei išvykti toliau. Klaipėdos universitetas suformavo mano asmenybę tokią, kokia ji yra dabar – dirbu regioninėje žiniasklaidoje, visas gautas žinias turiu su savimi. Manau, jog universitetas privalo gyvuoti kaip galima ilgiau, vien tam, jog dėstytojai galėtų perduoti savo žinias ateinančioms kartoms. Manau, jog Vilniaus ir Kauno universitetai yra pervertinami, dėl tam tikrų dėstytojų.“

Paskutinysis pašnekovas M.L. sutiko pasisakyti tik po ilgų įkalbinėjimų. Prieš keletą metų jis studijavo Humanitarinių mokslų fakultete Istorijos katedroje. „Klaipėdos universitetas man buvo svajonė, įdiegta mokytojų. Gyvenau mažame miestelyje, mokslai buvo vienintelė galimybė ištrūkti. Labai džiaugiausi įstojęs, kad ir į mokamą vietą. Tikėjausi, jog daug pasieksiu. Bet dabar gailiuosi šio savo pasirinkimo. Pirmasis smūgis buvo suvokimas, jog jei moki pinigus, tavęs niekas neliečia. Juk už tave moka ne valstybė, tu pats išsiperki savo vietą. Studijų pradžioje atrodė visai nieko – pirmus metus dėjau pastangas, kad pasiekčiau geresnių rezultatų. Tačiau atsainus dėstytojų požiūris, neteisingas vertinimas, mat studentai vos kartą pasirodę paskaitose turėjo patenkinamus pažymius, kai kiti turėjo arti už kiekvieną papildomą balą – atėmė entuziazmą. Antraisiais metais taip nebesistengiau, trečiaisiais – dar mažiau, o ketvirtaisiais nusprendžiau, jog man šis popierius (diplomas) bus nereikalingas. Po tokio suvokimo nusprendžiau nebetempti laiko bei taupyti pinigus – išstojau iš universiteto, įstojau į profesinę mokyklą ir ją baigiau. Mano požiūriu, Klaipėdos universitetas neatlieka savo funkcijų. Gal pats universitetas dėl to nekaltas, tačiau atsainus vadovaujančiųjų asmenų požiūris privedė prie to, ką turime dabar – studentų trūkumą bei kalbas iš viso atsisakyti universiteto uostamiestyje.“

Kiek žmonių – tiek ir nuomonių. Pašnekovai taip pat ne išimtis. Įvykęs seminaras „Ar reikalingas Klaipėdai universitetas?“ buvo sveikintina iniciatyva, tačiau jis nieko neparodys tol, kol už stalo nesusės ne suinteresuotosios pusės, o tie žmonės, kurie savo sąsajas jau su universitetu yra nutraukę – baigę mokslus ar jų atsisakę. O iš suinteresuotų pusių visada girdėsime tik vieną nuomonę, tą, kuriai jos atstovauja. To tikrai nepakanka, norint priimti sprendimą, kurio pasekmės bus jaučiamos visai Lietuvai.

Parengė SNŽU 15 studentas Edgaras Brizgys

Interviu su dėstytoja Giedre Vaičekauskiene

Dėstytoja, žurnalistė, filmų įgarsintoja, renginių vedėja, vėl studentė. Taip galime apibūdinti Klaipėdos universiteto dėstytoją Giedrę Vaičekauskienę. Motyvuojantis ir atviras pokalbis su dėstytoja Klaipėdos universiteto studentams. Pažinkime savo dėstytojus iš arčiau.

Noriu Jums padėkoti, jog sutikote duoti interviu, pasidalinti savo komentarais bei atsakyti į klausimus. Žinome, jog dirbate dėstytoja, pati mokotės… Gal turite daugiau veiklų, apie kurias mums dar neteko girdėti?

Esu veikli. Vieną dieną nustebau, kiek visko darau (šypsosi). Vyras Gintaras, duodamas interviu, neseniai pasakė: ,,Mano Giedrė dėsto, įgarsina filmus, veda renginius ir yra politikos mokslų doktorantė“. Turiu pripažinti, kad aš visada taip gyvenau, neprisimenu, kada būčiau dariusi vieną darbą, to nebuvo nuo pat profesinės karjeros pradžios. Nesiskundžiu dėl to, kad visada darau keletą dalykų, nors būdavo periodų, kai pasvajodavau, jog „velnias“, gal tikrai reikėtų imtis tik vieno darbo. Kol kas man tai nepavyksta – aš noriu dalyvauti visur.

dsc01210

Dėstytoja G. Vaičekauskienė su studentais. Nuotr. iš asmeninio albumo. 

Mokyklą baigę moksleiviai, dvyliktokai vis blaškosi, nežino, ką pasirinkti, ko siekti… Kaip Jums pavyko atrasti savo kelią? Kaip pavyko atrasti save?

Aš nežinau, man dėl to sekasi, nes aš klausausi savęs. Jei aš turiu svajonę, norą, idėją – stengiuosi tai įgyvendinti. Jau šeštoje klasėje žinojau, kad noriu būti diktore ir pradėjau tam ruoštis. Grįždavau iš mokyklos, atsisėsdavau dar su uniforma prie veidrodžio, pasiimdavau laikraštį ir skaitydavau jį garsiai. Žiūrėdavau į tą ,,ekraną“ – veidrodį ir sakydavau: „Sveiki, studijoje Giedrė Navickaitė“. Jau tada mačiau savo auditoriją. Taip vieną dieną ir nutiko. Televizijos diktorės ir žurnalistės vaidmuo man ilgai buvo labai mielas ir artimas. Kol vieną dieną, atėjo karštas suvokimas, kad noriu vėl mokytis ir mokyti kitus. Mokyti to, ką išmokau geriausiai pati.

Dėstytojauju nuo 2010-ųjų, šis pastarasis mano vaidmuo labai įvairialypis, kartais esi lyg aktorius, nes tu turi įkvėpti, uždegti, sujaudinti studentus. Taip pat nuolat turi būti karščiausių įvykių kontekste, suvokti ir analizuoti realijas. Taip, esu trečiame doktorantūros kurse. Manyje vyksta apsisprendimas, nes, greičiausiai, teks kažkurios veiklos atsisakyti, kad galėčiau kokybiškai parašyti disertaciją ir atlikti tyrimą.

O kokios veiklos atsisakytumėte?

Nežinau, vis dar svarstau.

Kas Jus labiausiai skatina veikti? Kas labiausiai motyvuoja?

Aš manau, jog dėl to „kalta“ mano prigimtis. Matau savo mamą, ir atpažįstu tą energiją, norą veikti, dirbti. Man taip pat padeda pozityvus nusiteikimas. Tai aš ir mąstau, jog tai, greičiausiai, yra mano prigimtis, kuri yra smalsi, žingeidi, man taip natūraliai išeina.

Esate pakankamai užimta moteris – daug dirbate, mokotės. Kaip atrandate laiko šeimai ir sau?

Reikia tik noro. Jei tau yra svarbūs žmonės, kurie tave supa, tai visada jiems atrasi laiko. Aš labai myliu savo artimuosius, apskritai, myliu žmones. Man bendravimas – vienas didžiausių malonumų. Būna, kad dukra papriekaištauja, jog dėl mano atsidavimo įvairioms veikloms, jai trūksta mamos dėmesio, tačiau ji net neįsivaizduoja, kiek neišsakytų žodžių ir teigiamų minčių aš jai kasdien siunčiu.

Dukra Guostė kol kas gyvena Australijoje, tad mano šeima yra vyras Gintaras ir aš. Esame bendraminčiai, nuolat turime apie ką kalbėtis, norime kartu žiūrėti filmus, eiti į teatrą. Manau, kad prasmingas buvimas kartu yra labai svarbu.

dsc01056a-72

„Dėstyti – tai nuolatos mokytis“ G. Vaičekauskienė. Nuotr. iš asmeninio albumo

Kokią reikšmę Jums teikia dėstytojavimas?

Pirmiausia, tai didžiulė atsakomybė. Antra, laimė dalintis savo patirtimi ir žiniomis. Trečia, šiame darbe visada turi būti „įkrautas“ šviežiausių žinių. Taip pat ir daug kitų dedamųjų: tai ir empatija, geranoriškumas, humoras.

Dirbate daugybę darbų vienu metu. Noriu paklausti, kurioje veikloje jaučiatės stipriausia?

Geras klausimas. Gal čia tas akmenukas į daržą, jog dirbdamas daug darbų vienu metu, negali visko atlikti kokybiškai? Jaučiuosi tvirtai būdama dėstytoja. Jaučiuosi kaip žuvis vandenyje, kai įgarsinu filmus, nes tas procesas yra slapta mano meilė, kurios nenoriu išsižadėti. Kai žmonės sako, kad jie pailsi, žiūrėdami mano įgarsintus filmus, jaučiuosi pakylėta. Mane užveda ir disertacijos rengimas, tik, prisipažįstu, turėčiau dirbti daugiau. Man patinka vesti renginius, ten irgi jaučiu profesinį malonumą. Gera dirbti intelektualiai publikai, kuri supranta humorą, moka atsipalaiduoti. Greičiausiai, įgarsinimas labiausiai atskleidžia manąjį aš.

Kaip buvimas studente paveikia dėstytojos darbą? Kokias pastebite dėstytojų klaidas ir kokių stengiatės kaip dėstytoja išvengti?

Visada galvoju, kad reikia skirti prasmingus savarankiškus darbus. Man pasisekė, kad mano dėstytojai, formuluodami užduotis, dažniausiai nukreipdavo mane taip, kad praturtintų mano žinias disertacijos tema. To siekiu ir mokydama savo studentus. Taip pat yra svarbu nukreipti į tinkamos literatūros šaltinius. Laikausi nuostatos, kad dėstytojas turi būti kolega, konsultantas. Arogancija man nesimpatiškiausias bruožas, pati stengiuosi ieškoti dialogo. Dėstytojas turi gebėti greitai keistis. Šiandien, skaitmeniniame amžiuje, neįmanoma susikurti sau kažkokį konspektą ir juo ilgai naudotis. Tai, ką tu dėstei rudenį, pavasarį gali būti beviltiškai pasenusi informacija.

O ko tikitės iš savo studentų?

Iš studentų tikiuosi originalumo. Siekiu, kad jie dažniau demonstruotų kritinį mąstymą, diskutuotų, ginčytųsi. Visada rašau aukštesnį balą tiems, kurie kažkiek nukrypo nuo užduoties reikalavimų, bet darbą padarė autentiškai, kūrybiškai. Individualaus, argumentuoto požiūrio išdėstymas man visada yra privalumas. Vartotojiškoje visuomenėje taip pasiilgstame individualumo. Kokia laimė būna išgirsti, pamatyti tai, ko neparodė internetas.

Gal galėtumėte patarti mūsų Klaipėdos universiteto studentams, kaip nenustoti mokytis, kaip nepamesti savęs kely, siekti savo tikslų. Kaip vyresniame amžiuje nebijoti mokytis?

Žinios yra nuolatinis atsinaujinimas. Mokytis smagu, nes jautiesi visada „šviežias“, žinios atjaunina žmogų. Taigi, mano patarimas toks: jei nori gerai jaustis, suvokti, kas vyksta gyvenime – eikite mokytis. Tačiau neikite mokytis, jei jaučiate, kad nesate tam pasiruošęs. Gal jūsų laikas šiandien yra keliauti, ar uždirbti pinigus. Turite pajusti alkį mokslui. Tada bus labai skanu (juokiasi).

Ir neįmanoma savęs pamesti, jei nuolat klausysi savęs, nelyginsi ir nematuosi savęs su kitais. Nuoširdžiai to ir linkiu studentams: būkite savimi, drąsiai siekite savo tikslų!

 

Parengė Indrė Ramanauskaitė

Pozityvumas – raktas į sėkmę

Tikriausiai kiekvienam studentui žodis DĖSTYTOJAS asocijuojasi su griežtu mokytoju, kuris nuolatos kažko reikalauja. Tačiau Klaipėdos universiteto dėstytoja Rosita Vaičiulė visus šiuos stereotipus veja šalin. Ji spinduliuoja gėriu ir pozityvumu, kuris, atrodo, niekada neišblėsta.

15591760_578664839004827_309546400_n

Rosita Vaičiulė. Nuotr. iš asmeninio archyvo.

Dėstytoja sutiko atskleisti neišblėstančios energijos paslaptį. O paslaptis ta, kad reikia tiesiog norėti gyventi ir mylėti gyvenimą. „Mane motyvuoja tai, jog visą laiką galiu sužinoti ką nors naujo. Viską, ką aš darau, kartais darau pirmą kartą ir labai jaudinuosi. Bet kai pabandau, suprantu, kad nėra neišmokstamų dalykų.“, – teigia R. Vaičiulė.

Jaudulys mūsų gyvenime užima garbingą vietą „stabdančių dalykų Top dešimtuke“. Kiek kartų norėjome padaryti kažką dėl savęs ir dėl savo gyvenimo, tačiau mus stabdė baimė ir jaudulys? Tikriausiai kiekvienas į šį sąrašą įrašytume ne vieną atvejį, bet tik ne R. Vaičiulė. Jaudulys dėstytojai yra „varomasis arkliukas“, jo dėka ji sukasi įvairių veiklų rate: dėstytojauja, rašo eilėraščius, organizuoja ir veda įvairius renginius, yra Demokratinės moterų kolegijos vadovė, priklauso moterų klubui „Myliu save ir… taškas“.

Paklausta, kodėl būtent moterų klubas, dėstytoja teigė: „Moterys kuria pasaulį. Moterys yra ašis, apie kurią sukasi pasaulis. Ir kuo daugiau moterų bus aktyvesnės, darys gerą pasauliui, tuo pasaulis bus gražesnis. Jeigu aš neklystu, buvusi Suomijos prezidentė yra pasakiusi: „Laiminga ta šalis, kurioje laiminga joje gyvenanti moteris ir jos vaikai“, aš vadovaujuosi šiuo principu ir tikiu, kad moteris gali labai daug ir kad moteris yra jėga.“

15281035_578671925670785_1918869835_n

Kai kuriems, gali kilti minčių, kad įvairių moterų klubų veikloje besisukanti dėstytoja yra feministinių pažiūrų, tačiau paklausta, ar yra linkusi į feminizmą, ši griežtai teigė, kad ne: „Aš visiškai esu prieš feminizmą. Aš esu itin moteriška moteris, kuri niekada nebus feministė. Myliu vyrus ir be jų gyventi negalėčiau. Tiesa, man vyrai yra toks nepažintas pasaulis, be kurio moteris būtų niekas.“ Dalyvavimas moterų klubo „Myliu save ir… taškas“ ar Demokratinės moterų kolegijos veikloje padeda skatinti moterų aktyvumą. Dėstytoja teigia: „Moterys turi būti aktyvios. Jos turi duotybę – jausti pasaulio poreikius. Moteris gali daug nuveikti socialiniuose projektuose. Todėl jos turi būti aktyvios ir naudotis savo galiomis.“

Klube „Myliu save ir… taškas“ moterys bando įveikti savo kompleksus. „Ten moterys yra nestandartinės. Apskritai, žodis „standartai“ yra kvailas, bet mūsų visuomenėje jie vis tiek yra nusistovėję. Klube renkasi nestandartinės moterys savo išmatavimais, mąstymu ir kitas kriterijais. Ten jos bando jaustis gerai ir galbūt bando dirbti su savimi, kad taptų laimingesnės ir gražesnės, pačios sau, o ne kažkam.“, – teigia R. Vaičiulė.

15595527_578672062337438_70677271_o

Demokratinės moterų kolegijos veikla orientuota į visuomenę „Mes darome miesto renginius vaikams bei toms pačioms moterims“, – sako Demokratinės moterų kolegijos vadovė R. Vaičiulė.

Atrodo veiklos apstu, tačiau laiko studentams savo įtemptoje dienotvarkėje dėstytoja R. Vaičiulė atranda. Paklausta, kaip dėstytojavimas atsirado jos gyvenime, ši teigė, kad visai netikėtai ir ne ji pasirinko šį darbą, o jis ją. „Dėstytojavimas yra ne profesija, o gyvenimo būdas. Pedagogu netampama, arba juo gimsti, arba ne. Nesvarbu, kokios tu profesijos turi gyslelę, bet jeigu tu gali žmonėms duoti, tai ir duodi.“

Tarp dėstytojavimo ir veiklos moterų klubuose dėstytoja R. Vaičiulė suranda laiko ir sau.„Vieną dieną norisi rašyti eilėrasčius ir niekur neiti. Mintys plaukia, parašai, paskui skaitai ir galvoji, nejaugi čia aš parašiau. Kitą dieną norisi eiti į žmones, bendrauti, galvoje verda daugybė minčių ir projektų.“ Savo kūrybos šaltiniu dėstytoja įvardija gyvenimą ir stengiasi kurti pozityvius eilėraščius. „Eilėraštis yra žmogaus atspindys. Aš pati esu pozityvus žmogus. Nors kiti pozityvumą įvardija kvailumu, aš sakau, kad pozityvumas yra motyvacija gyventi, nes tik pozityvių žmonių dėka mes turime tuos pačius telefonus, technologijas, turime civilizaciją. Aš linkstu prie tų, kurie mąsto šviesiai.“

15644962_578672079004103_1187335012_n

Paklausta, kokia veikla, kuria ji užsiima, jai yra maloniausia, ši atsakė: „Nėra tokių ribų, rėmų ir pasirinkimų. Aš esu atviras žmogus. Mano sielos čiuptuvai yra išleisti į visatą ir iš jos aš stengiuosi pasiimti kuo daugiau.“

Naujiesiems metams dar tik bandant apšilti kojas, dėstytoja Rosita Vaičiulė studentams linki pozityvumo, optimizmo, tikėjimo savimi ir savo širdyse bei sielose uždegti tikėjimo, vilties ir motyvacijos ugnelę. „Galbūt jums kyla klausimas, kad jūs ne toje profesijoje, ar ne toje studijų programoje. Tiesiog paprašykite Visatos, kad ši jums atsiųstų sprendimus ir ji tai tikrai padarys.“

Parengė: Viktorija Dirmeikytė 

„Senjora“ žaliais plaukais

Su Gražina Juodyte susitinkame vienoje Klaipėdos senamiesčio kavinių. Ne taip jau lengva ramiai prisėsti ir pasišnekėti. Visus čia ji pažįsta, ir visi pažįsta ją. Nenuostabu. Gimusi, užaugusi ir didžiąją gyvenimo dalį praleidusi Klaipėdoje, senamiestyje, dienraščio „Vakarų ekspresas“ žurnalistė, Klaipėdos universiteto socialinių mokslų fakulteto dėstytoja, keturių istorinių apybraižų knygų „Klaipėdos akvarelės“ autorė, lyg švyturys traukia ištroškusius nuoširdaus ir intelektualaus bendravimo. Kai pagaliau užsisakome po puodelį kavos, kalbamės ir mes. Šį kartą apie keliones, meną, madas ir grožį.

Dėstytoja, kaip atrodo Jūsų laisvalaikis?

Vasarą būtinai stengiuosi ištrūkti prie jūros ir, žinoma, keliauti. Dabar jau galvoju, kad užsienių man užteks, nes Lietuvoje yra tiek įdomių ir gražių vietų, tiek nežinomų dalykų. Mes jau kokie septinti metai su Lietuvos žurnalistų sąjungos Klaipėdos apskrities skyriaus žurnalistais vykstame į kokį Lietuvos nacionalinį parką. Kokių ten įdomybių atradau. Paskutinė kelionė buvo į Anykščius – gera kompanija, smagu važiuoti, smagu bendrauti.

juodyte-5

Mažvydo alėja, kurioje prabėga didžioji dienos dalis – „Vakarų eksprese“. Nuotr. asm. archyvo.

Lankėtės įvairiose užsienio šalyse. Kokia kelionė padarė didžiausią įspūdį?

Buvau Maroke, Tunise, Egipte, Šiaurės Korėjoje, Paryžiuje… Tačiau įspūdingiausia kelionė buvo į Sibirą. Dar sovietiniais laikais lietuviai ten tiesė kelius į naftos versloves. Klasiokas suorganizavo man tą kelionę – vykau rašyti reportažų. Atsimenu, skridau su darbininkų reisu. 1984 – eiji, gruodžio mėnuo. Šaltis trąsose –60⁰C. Aš pirmą kartą fotoaparatą laikiau rankose. Kad geriau nuspausčiau, nusiėmiau pirštinę – pirštas prie mygtuko prišalo. Tais pačiais metais lankiausi Šiaurės Korėjoje. Aš Stalino laikus dar „užgriebiau“, tai nuvykusi ten, tą patį išvydau. Ant kiekvieno kampo Kimirseno portretas ar skulptūra. Tada, atsimenu, labai norėjau į Japoniją, bet kelionė kainavo apie 24000 rublių, o į Šiaurės Korėją ir Vietnamą – po 1100 rublių. Pasirinkau variantą pagal savo kišenę. O savo pastarąjį jubiliejų švenčiau Turkijoje su šaunia jaunų draugų kompanija. Tai buvo jų dovana man.

Jūsų neįmanoma nepastebėti. Akį traukia Jūsų išskirtinis įvaizdis, gebėjimas įspūdingai atrodyti. Iš kur semiatės įkvėpimo?

Mano mama turėjo skonį, gražiai ir skoningai rengėsi. Aš irgi visada mėgau gražiai atrodyti. Esu pakankamai solidaus amžiaus, todėl kai įeinu į rūbų parduotuvę, ilgakojės pardavėjos pradeda man tempti visokius „maišus“. Man nereikia tų „maišų“, man reikia kažko stilingo ir įdomaus. To „stilingo ir įdomaus“ kartais randu „Second hand“ parduotuvėse. Turiu išlavintą akį visokiems ekskliuzyvams. Ne viską, ko norėčiau, galiu sau leisti. Bet juk moterims taip norisi puoštis. Vieną pavasarį taip norėjau atsinaujinti, o pinigų nėra. Nuėjau, prisispirkau spalvotų pėdkelnių – štai tau ir naujas ryškus akcentas. Nebijau eksperimentuoti ir su savo plaukais. Esu buvusi žalia, mėlyna, raudona, kaip gaisrinės automobilis, ir rožinė, kaip flamingas. Pamenu, drabužių kūrėja Aida Pečeliūnienė pakvietė demonstruoti savo kūrybos suknelių, dekoruotų akvarelių tematika. Po to ji man tą suknelę padovanojo. Mano demonstruojama suknelė – ryškiai mėlyna. Norėjau jai staigmeną padaryti. Nusidažiau plaukus mėlynai. Nueinu į pristatymą, o ji man tiurbaną pasiuvusi. Mano plaukų net nepastebėjo… Bet aš su tais mėlynais plaukais labai gerai jaučiausi.

juodyte-1

Nauja šukuose pasitinkant 2017-uosius: „Jaunieji kolegos ėjo iš proto žavėdamiesi“. Nuotr. asm. archyvo.

Turite savo mėgstamą dizainerį?

Savo jubiliejui dėl suknelės jau prieš tris metus pradėjau tartis su Aina Zinčiukaite. Ji kūrybinga ir talentinga kūrėja. Pažįstu Ainą dar nuo tų laikų, kai apie „Žuvėdrą“ rašydavau. Paprašiau ko nors įspūdingo, pateikiau savo viziją. Ji, žinoma, per savo prizmę pažiūrėjo. Gavosi puikus kostiumas, kuriuo buvau labai patenkinta. Su juo viešumoje pasirodžiau savo knygos „Klaipėdos akvarelės“ ketvirtosios dalies pristatyme.

Paparastai moterys viena kitai šykšti komplimentų. Tačiau yra pagrindinės kitų moterų išvaizdos vertintojos. O kas Jums yra graži moteris?

Man gražu žiūrėti į gražų veidą, kūną. Bet kiek daug moteryje yra grožio, kai jos akys spindi…

juodyte-2

Dizainerės Ainos Zinčiukaitės kurtas kostiumas knygos pristatymui. Nuotr. asm. archyvo.

Esate sukaupusi nemažą tapybos darbų kolekciją, pažįstate daug menininkų. Kaip jie atsirado Jūsų gyvenime?

Baigusi vidurinę, dešimt metų praleidau Vilniuje. Gyvenau bohemišką gyvenimą – kavinės, privatūs vakarėliai, intelektualūs pokalbiai, įdomios asmenybės: skulptoriai, dailininkai, rašytojai. Tos kavinės man buvo antrasis universitetas. Ko negavau universitete, tą gavau bendraudama su tais smetoniškais inteligentais, to meto Lietuvos įžymybėmis. Kai grįžau į Klaipėdą, labai pasigedau tokio gyvenimo. Čia kavinėse vyravo kita atmosfera, jūreiviai į vienišas panas kavinėse kitaip žiūrėjo. Kokius tris metus čia jaučiausi labai vieniša. Kol nesusidraugavau su dailininkais. O dailininkai tada draugavo su aktoriais. Ir tada prasidėjo įprastas gyvenimas. Nustojau kliedėti Vilniumi, nes radau savo terpę čia.

Pirmasis paveikslas mano namuose buvo Algirdo Taurinsko dovana. Vėliau įsigijau Vido Pinkevičiaus darbą. Kadangi bendravau su dailininkais, paveikslus ir dovanų gaudavau, ir pirkdavau, ir į plenerus važiuodavau. Dabar naujiems meno kūriniams jau nebeužtektų mano buto sienų. Turėjau seną svajonę sukviesti visus mano turimų paveikslų dailininkus parodyti, kaip jų kūriniai įkurdinti. Tačiau mano bute jau nei tie paveikslai telpa, nei tie dailininkai būtų sutilpę. Taigi vieno savo gimtadienio proga savo kolekciją suvežiau į Klaipėdos galeriją ir ten sukviečiau jų kūrėjus. Taip atšvenčiau savo gimtadienį tarp paveikslų, dailininkų ir draugų.

Turite savo mėgstamą knygą?

Akselio Miuntės „Knyga apie San Mikelę“. Tą knygą pradėjau skaityti būdama 25 metų, ir kai man iškildavo koks nors gyvenimo klausimas, puldavau joje ieškoti atsakymų. Visada svajojau parašyti tokią knygą, kuri kam nors būtų naudinga, kaip ta knyga naudinga buvo man. Ten radau visus atsakymus. Aišku tai labai individualu. „Ką tu joje radai?“, – paklausė mano viena kolegė, kuriai daviau ją paskaityti. Kita draugė sakė visus atsakymus randanti Biblijoje. Aš Biblijoje atsakymų nerandu. Užsimušdama ieškau, bet nerandu.

O jeigu pati būtumėte knygos personažas, kas ir kodėl?

Mike Pūkuotuku labai patiktų būti. Ta jo gyvenimiška išmintis… Apie draugystę, apie kiekvieną dieną, apie sekmadienius, apie svečius. Atrodytų knyga vaikams, bet ten suaugusiųjų filosofija. Ten visi personažai nerealūs.

juodyte-3

Su Klaipėdos meru Vytautu Grubliausku, kurio šeima yra 4-osios knygos herojai. Nuotr. asm. archyvo.

Su kuo Jums asocijuojasi Kalėdos?

Ilgiuosi sovietinių Kalėdų. Jos buvo slaptos, gal todėl tokios ypatingos. Užsidangstydavome langus, papuošdavome eglutę. Šlyžikai (kūčiukai), aguonų pienas… Man dabar apmaudu, kad visko galima nusipirkti parduotuvėje. Net tų pačių šlyžikų. Nebėra jokio stebuklo. Net eglutė atrodo kitaip kvepėjo. Terpentinu ištrinto parketo kvapas, sumišęs su eglutės kvapu – tai mano Kalėdų kvapas, sklindantis iš vaikystės.

Įsimintiniausias Jūsų gimtadienis?

Kaip dabar prisimenu… Gyvenome bute, Turgaus gatvėje. Šventadienio rytas, atvertas langas ir plevenančios baltos, kvepiančios užuolaidos. Šampanas, apelsinai (net nežinau iš kur tada jų gavau). Mano dvidešimtasis gimtadienis ir daina „Jau vyšnios žydi…“, kurią dainuoja Benediktas Gadeikis…

Kaip nusakytumėte savo gyvenimo filosofiją?

Besikraustydama atradau savo vaikystės dienoraštį. Jame radau įrašą: „Niekada nedaryk kitam to, kas tau nepatinka“. Visada stengiausi taip gyventi. Taip pat vadovaujuosi posakiu „Niekada taip nebūna, kad kaip nors nebūtų“. Stresuoju aišku, kaip ir visi normalūs žmonės, bet giliai širdyje tai tūno.

„Klaipėdos akvareles“ laikote didžiausiu savo gyvenimo darbu?

„Klaipėdos akvarelės“ – mano paminklas klaipėdiečiams, tuo pačiu ir sau.

Parengė Vilma Kojelienė, SNMK 16P