SUPERVIZIJA PROFESINIO STRESO PREVENCIJOJE

Klaipėdos Universitete lapkričio 16-osios popietę, projekto „Iškeisk pamoką į paskaitą“ metu, visi norintieji buvo kviečiami pasiklausyti doc. dr. Indrės Dirgėlienės paskaitos „Streso rizika profesinėje veikloje. Kokie yra įveikos būdai?“. Pasak docentės, tai opi tema, apie kurią privaloma kalbėti, mat dabartiniame, moderniame darbo pasaulyje stresas tapo didžiausiu pavojumi sveikatai.

Specialistės teigimu, labiausiai streso pažeidžiamos yra tos profesijos, kurių darbo metu yra susiduriama su kritinėmis situacijomis, pavyzdžiui, socialiniai, slaugos bei medicinos darbuotojai, mokytojai, policininkai. Šis veiksnys gali pasireikšti baime, nerimu, nepasitikėjimu bei menkavertiškumo jausmu, kurie laikui bėgant gali peraugti į rimtas psichologines problemas.

Susitikimo metu buvo papasakota apie naują paslaugą mūsų šalyje – superviziją. Tai, anot dėstytojos, yra konsultacinė pagalba dirbantiems specialistams, vadovams, komandoms bei organizacijoms, norinčioms tobulėti ir dirbti efektyviau. Dažniausiai supervizija reikalinga susidūrus su sudėtingomis stresinėmis situacijomis darbe, kurios pačios savaime neišsisprendžia. Supervizorius padeda į situaciją pažvelgti iš šalies ir įvardinti problemas, o dalyvaujantieji procese mokosi patys jas spręsti.

supervizija

Paskaitos metu savo prezentaciją apie stresą bei jo sprendimo būdus pristatė ir socialinio darbo pirmo kurso studentė Vitalija. Jos teigimu, svarbiausia darbe yra laiko organizavimas, pasitikėjimas savimi, bendradarbiavimas bei laiku rasta pagalba. Savo patirtimi bei išgyvenimais dalinosi susirinkę moksleiviai ir studentai. Jų teigimu, mokymosi įstaigose stresas išgyvenamas prieš egzaminus ar atsiskaitymus.

paskaita

Parengė: Elvyra Sakalauskaitė

Baigiau mokyklą. Kas toliau?

Mokyklos baigimo džiaugsmą moksleiviams dažnai apkartina klausimas – o ką veiksiu toliau? Neramiai jaučiasi ir tėvai. Sunku apsispręsti, kai aplink viskas sparčiai keičiasi, tiek dalykų, kurie priverčia dvejoti. Tėvai bando įpiršti tai, kas, jų nuomone, leis pakankamai užsidirbti, draugai vilioja stoti kartu, kad nereikėtų išsiskirti, o aplink sukasi informacija, kas šiuo metu madingiausia. Darbo patirties trūkumas bei savęs neatradimas priverčia griebtis bet ko. Kas galėtų padėti išvengti, tokio elgesio?

Klaipėdoje veikiantis Jaunimo darbo centras pasimetusiam jaunimui siūlo pagalbą, informaciją, konsultacijas bei padeda pasirinkti. Pakalbinome Klaipėdos teritorinės darbo biržos Jaunimo darbo centro skyriaus vedėją Paulių Martinkėną. Pasak jo, abiturientai mielai kreipiasi į Jaunimo darbo centrą ieškodami sezoninio darbo vasarai. Moksleivių bei studentų registracija nėra „privaloma“, jie nėra formaliai skaičiuojami, tačiau per vasaros sezoną, abiturientų kreipiasi per šimtą.

Martinkėnas įvardijo priežastis, kodėl sunku įsidarbinti neturinčiam patirties. Jis teigė, jog viskas priklauso nuo amžiaus grupės. Moksleiviams iki 18 m. galioja tam tikri teisiniai apribojimai, vienas iš pavyzdžių – nepilnamečiai negali dirbti su alkoholiniais gėrimais, vadinasi, didelė sezoninio paslaugų sektoriaus darbo vietų dalis atkrinta. Asmuo, kuriam yra 18 metų, turi didesnes galimybes įsidarbinti sezoninėse darbo vietose, ypač Palangoje ir kituose kurortuose. Asmenų, kurie yra vyresni nei 18 m., tačiau nestudijuoja ir neturi kvalifikacijos, bet ieško nuolatinės darbo vietos, pagrindinė kliūtis – kvalifikacijos ar kompetencijos trūkumas. Įstaigos vedėjas taip pat pabrėžė neadekvačius jaunimo lūkesčius darbdavio atžvilgiu – siekiama neproporcingai didelio darbo atlygio.

unnamed

Paklausus, kokią pagalbą suteikia ,,Jaunimo darbo centras“ neturintiems patirties ir ieškantiems darbo, jis atsakė, jog priklauso nuo amžiaus grupės. Pasak P. Martinkėno, nepilnamečiai yra supažindinami su laisvomis darbo vietomis, paklausiomis darbo rinkoje profesijomis, organizuojami profesijos pasirinkimo renginiai, žaidimai. Studentai kviečiami dirbti vasaros sezoninius darbus. Tuo tarpu absolventai, gavę nedirbančio ir darbo ieškančio, bedarbio statusą – dalyvauja įvairiose renginiuose, kuriuose yra skatinamas verslumas, mokoma sėkmingo pokalbio su darbdaviu bei nurodomi darbo paieškos ypatumai. Beveik visada renginiuose dalyvauja įvairūs socialiniai partneriai – švietimo, verslo, valstybės institucijų ir net užsienio šalių atstovai. P. Martinkėnas minėjo, jog šiuo metu prasidėjo Europos Sąjungos finansuojamas projektas „Atrask save“, kurio tikslas nedirbančius jaunus asmenis grąžinti į švietimo sistemą ar padėti surasti tinkamą darbo vietą.

Pasidomėjome kiek apytiksliai jaunuolių atėję į Jaunimo darbo centrą sėkmingai įsidarbina. Vedėjas priminė, kad moksleivių bei studentų registracija nėra privaloma, todėl tikslios statistikos nėra. Pasak Pauliaus, specialistai pastebi, jog įsidarbina dauguma. Tuo tarpu jaunus asmenis, galinčius pretenduoti į bedarbio statusą, registruoja Klaipėdos teritorinė Darbo birža Klaipėdos Klientų aptarnavimo skyrius.

Paprašėme P. Martinkėno duoti patarimų, kaip neturinčiam darbo patirties jaunuoliui padidinti savo galimybes įsidarbinti. Jis pasiūlė įgyti darbinės patirties dirbant vasaros atostogų metu, bandyti derinti darbą su studijomis, prioritetą teikiant išsilavinimo įgijimui, arba eiti savanoriauti. Savanoriška veikla gali sudominti darbdavį, tai yra naudinga patirtis, kuri padeda susirasti darbą ir neturint darbo patirties.

Pasiklydusiam sprendimuose studentui, suteikiama daug galimybių, kaip ieškoti ir atrasti save. Nėra būtina aklai griebtis ,,paskutinio šiaudo“. Svarbu domėtis ir netingėti. Tik nuo jaunuolio priklauso, kokia ateitis jo laukia.

Parengė Indrė Ramanauskaitė, papildomų studijų studentė.

Buvusi „Žuvėdros“ šokėja svajoja užauginti naują ansamblį

Tiesiai iš repeticijų į susitikimą atskubėjusi šviesiaplaukė, gyvų akių mergina iškart patraukia dėmesį – grakšti laikysena, nepriekaištinga išvaizda, į kuodelį susukti plaukai. „Savo išvaizdai tikrai neskiriu daug dėmesio, tai turbūt tiesiog įaugę į kraują“, – juokauja sportinių šokių čempionė Audronė Bastyte-Ignatavičienė.

Ilgus metus Klaipėdą garsinęs vienas geriausių visų laikų pasaulio Lotynų Amerikos šokių ansamblis „Žuvėdra“ iširo prieš porą metų. Dvidešimt penkerius metus įspūdingu šokiu džiuginusio ansamblio biografijoje – aštuoni pasaulio ir devyni Europos čempionų titulai. Ne maža dalis medalių ir Audronės kolekcijoje. Prie kavos puodelio kalbamės apie legendinę „Žuvėdrą“, šokį, grožį ir svajones.

asmeninio-a-bastytes-ignatavices-archyvo-nuotraukos-3

Nuotr. asm. archyvo.

Dirbi choreografe dviejose mokyklose, kartu su bendraminčiais įkūrėte ir dirbate sportinių šokių studijoje „Mondo“, šokate privačiose šventėse ir renginiuose? Akivaizdu, kad šokis iš tavo gyvenimo niekur nedingo?

Dirbu tuos pačius darbus, kaip ir šokdama „Žuvėdroje“: Klaipėdos rajono Lapių pagrindinėje mokykloje ir Klaipėdos Karalienės Luizės jaunimo centre mokau vaikus choreografijos. Ši veikla niekada netrukdė mano sportinių šokių karjerai. Treniruotės vykdavo vėlai, nes dauguma šokėjų į repeticijas skubėdavo po darbų. Paskutiniais metais studentų ansamblyje buvo likę mažai, šoko suaugę, dirbantys žmonės. Nors ansambliui aukodavome daug jėgų ir savo laiko, tai nebuvo mūsų pragyvenimo šaltinis. Pinigai, kuriuos gaudavome buvo juokingi. Dažnas tada klausdavo: „Kodėl nemetei „Žuvėdros“, kodėl šokai?“

Pirmiausia – tai atsakomybė, įaugusi į kraują, per visus tuos sportinio šokio mokymosi metus, nevalia mesti to, ką pradėjai ir ypač jei tau tai puikiai sekasi. Antra – suvokimas, kad gali judėti ir veržtis pirmyn, siekti dar daugiau pergalių ir čempionų titulų. Jautėmės reikšmingi ir svarbūs – juk sėkmingai garsinome Lietuvos vardą. Be to, ilgesnį laiką norėjau būti atlikėja, o mokytoja, todėl pasilikau ansamblyje ir po magistratūros studijų.

Aišku būdavo tų „chaltūrų“, kaip mes vadiname: koncertai, kalėdiniai renginiai, pasirodymai didžiosiose arenose. Žiūrovas leisdavo mums užsidirbti. Valstybė mūsų sportą ir kūrybą menkai rėmė. O juk pasiekėme daug. Tekdavo ieškoti rėmėjų kostiumams, muzikai. Sportiniai šokiai – brangus sportas.

Ar niekada nesuabejojai, kad pasirinkai teisingą kelią, tinkamą specialybę? Juk meno, sporto žmonėms nėra lengva surasti vietą po saule?

Tikrai ne. Jaučiuosi užtikrintai sėdinti savo rogėse. Niekada negalvojau, kad galiu dar kažką daryti. Šoku nuo penkerių. „Susirask mėgstamą darbą ir tau nereikės dirbti“, – šis posakis puikiai apibūdina mano dabartinę būseną. Aišku, būčiau norėjusi dar šokti profesionaliai, jei tik būtų buvusi galimybė.

Su kolega šokame privačiuose renginiuose, ypač vasarą. Mūsų krašte dar gyva „Žuvėdros“ legenda, žmonės mus myli. Todėl renginių organizatoriai įtraukia mūsų pasirodymus į vestuvių, švenčių programą.

asmeninio-a-bastytes-ignatavices-archyvo-nuotraukos-5

Sakei, kad šoki nuo penkerių. Daug vaikų pradeda šokti, bet tik nedaugelis nueina taip toli. Turi įgimtą šokėjos talentą ar tai darbo rezultatas?

Gimiau ir užaugau Kėdainiuose. Ten baigiau vidurinę mokyklą, ten mokiausi šokti. Pirmieji mano treneriai buvo rusai Nina ir Ivanas Tokarevai. Su jais užaugau, jie įskiepijo meilę šokiui, suformavo mano, kaip šokėjos charakterį. Treneriai buvo griežti, disciplina kiek sovietinė. Tačiau esu jiems dėkinga, nes dėl to niekada nebuvo sunku nei fiziškai, nei psichologiškai. Ir atvažiavusi į Klaipėdą greitai adaptavausi, prisitaikiau, nes buvau pakankamai savarankiška ir disciplinuota. Skaistutė Idzelevičienė irgi nelepino. Nebūsi griežtas – neturėsi čempionų. Aš pati save pagaunu, kad griežtai dirbu su vaikais.

Buvo laikas, kai norėjau mesti šokius. Ir dabar savo vaikus labai suprantu – tas paauglystės laikotarpis… Visiems visko būna. Esu dėkinga savo tėvams, kurie tada neišskydo ir neleido mesti šokių. Jie juk matė, kad galiu šokti, kad man sekasi. Manau, kad vaikai dabar labai manipuliuoja savo tėvais. Šiandien jie diktuoja savo sąlygas. Todėl be galo sunku dirbti, kai realiai psichologinis darbas vyksta ne su vaikais, o su jų tėvais. Tikrai jaučiu, kad auga kita karta.

Aš jau dešimtoje klasėje žinojau, kad studijuosiu choreografiją Klaipėdoje. Kai įstojau į Klaipėdos universitetą, buvo vienas ansamblis, viena „Žuvėdra“. Mūsų kursas buvo stiprus. Daug gerų šokėjų, suvažiavusių iš įvairių miestų. Tada vadovams kilo mintis daryti antrą, atsarginį sąstatą. Tai buvo auksiniai „Žuvėdros“ laikai. Aš atėjau į ansamblį, kai jie jau buvo tapę čempionais. Po pusės metų studijų mane priėmė į pirmą sąstatą ir pastatė su senbūviu partneriu. Atsimenu tada buvo šokas – krito svoris, buvo didžiulė atsakomybė.

Mano pirmasis čempionatas vyko Vilniuje. Tada dar nesupratau tų varžybų svarbos. Šokau ramiai – juk tų konkursų ir varžybų mano šokių karjeroje daug buvo. Bet viena, kai tu šoki poroje, ir kita, kai šoki su asambliu, kai visos aštuonios poros neša atsakomybę vieni už kitus. Padarysi klaidą – kentės visi. Tada su kompozicija „Kuba“ laimėjome Europos auksą. Pirmasis mano laimėjimas. Neapsakomas jausmas.

Vien tavo kolekcijoje du pasaulio, keturi Europos čempionatų aukso medaliai. Ar galima sakyti, kad „Žuvėdra“ įrodė, jog galima pasiekti aukštumų, nepaisant politikos ir korupcijos šešėlio dižiajame sporte?

Esame laimėję antrą ir trečią vietas. Ilgą laiką pagrindiniai mūsų konkurentai buvo vokiečiai. Po to į trejetuką įsiveržė rusų sportininkai. Buvo laikas, kai visi lygiavosi į mus. Tačiau varžovai taip pat augo ir stiprėjo. Nežinau, sutapimas tai ar ne, bet Vokietijoje vykstančiame čempionate mums laimėti auksą būdavo beveik neįmanoma. Tačiau didžiulis laimėjimas Lietuvai buvo šokti pasaulio trejetuke.

Tavo vyras Vilius Ignatavičius irgi „Žuvėdros“ šokėjas. Tačiau kartu nešokote? Kodėl?

Vadovė vengdavo kartu statyti poras ir tai mums buvo tik į naudą. Po repeticijų uždaryti duris ir viską palikti neįmanoma – emocijos verda. Mes šokėjai esame karšto charakterio. Buvome ne vienintelė pora ansamblyje. Natūralu, juk tiek laiko praleisdavome kartu: kelionėse, varžybose, repeticijose, net laisvalaikiu neretai susitikdavome. Repeticijos vykdavo kas vakarą, o prieš čempionatus – ir dukart per dieną. Tie du mėnesiai būdavo ištrinti iš gyvenimo.

Kartu su kolegomis įkūrėte šokių studiją „Mondo“. Klaipėdoje šokių mokyklų nemažai. Kaip Jums sekasi?

„Mondo“ įkūrėme keturiese: Ernestas Monginas (dabar studijuoja Klaipėdos universitete), mano vyras Vilius Ignatavičius, aš ir Aidas Kasparaitis – iš senosios „Žuvėdros“ kartos. Beje, Aidas ilgą laiką gyveno ir šoko Honkonge. Studijos reikalai klostosi puikiai, vaikų yra. Darbas studijoje – trečioji mano veikla. Tačiau čia pasirinkau visai kitą kryptį – atlieku kompozicinį darbą, turiu galimybę kurti. Sportiniai šokiai yra aiškiai aprašyti knygoje: dirbi pagal knygą, derinius statai pagal knygą. O man norisi meninės saviraiškos, laisvės, kada galiu išeiti iš rėmų, galiu kurti. Bet tai nereiškia, kad esu toli nuo sportinių šokių.

foto_sarunas_jonkus

Šokėjo laikysena, eisena, vidinė ir išorinė kultūra bei elegancija – visa tai Jūsų profesinės disciplinos nuopelnas? Rūpintis savo išvaizda pradėjai dar vaikystėje. Ar dabar tam skiri daug dėmesio?

Nuo devynerių metų – tušas, kremai, sceninis grimas. Įsivaizduokite, Lotynų Amerikos šokiai, visos aštuonios turime atrodyti kaip viena: tamsios, juodais blizgančiais plaukais. Aš visą gyvenimą buvau blondinė, konkursuose plaukus purkšdavau juodai. Pavargsti nuo tokio grimo sluoksnio. Pastebiu, kad vokiečiai pradėjo įnešti daugiau natūralumo į šokėjų įvaizdį. Dabar stengiuosi dažytis kuo mažiau.

Kokia moteris įkvepia tave savo išvaizda?

Man patinka Madona. Žavi jos kūno sausumas, atletiškumas, fizinis pasirengimas ir tai, kaip ji atrodo brandžiame amžiuje. Balerinų ir manekenių figūros man niekada nepatiko, o moteriškumo viršūnė man yra atlikėja Beyonce. Pritariu tiems vyrams, kurie sako, kad moteris neturi būti kaulėta, išdžiūvusi.

Ką veiki laisvalaikiu?

Po „Žuvėdros“ iširimo man beprotiškai trūko krūvio. Tada užsidarydavau sporto klube ir kilnodavau štangas, valandą mindavau dviratį. Man reikėjo išsikrauti.

Mėgstu eiti į kiną. Mėgstu gerti kavą su draugais. Klubai? Jei ir nueinu į naktinį klubą, aš nešoku. Aš tiek prisišoku per dieną. Man patinka žiūrėti. Bet pačiai šokti… Žinau, kad atkreipsiu dėmesį, vyrai net vengia kviesti mane. Ir man net smagiau šokti su profesionaliai nešokusiu vyru: įdomu, kaip mane veda, kaip juda žmogus. Aš nenoriu šokti profesionaliai, noriu šokti kaip paprastas žmogus. Juk dainininkas irgi nebūtinai dainuoja nuėjęs į klubą. Kita vertus džiaugiuosi, kad tokie projektai, kaip „Šok su manimi“, įnešė daugiau šokio kultūros į lietuvių gyvenimą. Juk kiekvienas bent kiek išsilavinęs žmogus, moka elgtis su peiliu ir šakute, taigi privalo mokėti ir šokti. Dabar žmonės daug keliauja. Egzistuoja šokiai, jų žingsneliai, kuriuos žino ir šoka visas pasaulis: valsas, salsa… Ir nesvarbu – tu lietuvis, turkas ar ispanas, įvaldęs šokio meną, gali susikalbėti šokio kalba. Žmogus turi lavėti visapusiškai. Mano vyrui patinka futbolas. Kai jam buvo laikas rinktis futbolą ar šokius, jis pasirinko šokius. Bet juokaujame, kad mūsų berniukas tikrai bus futbolininkas, o ne šokėjas. Bet mokėti šokti privalės. Mergaitę aš mielai leisčiau į gimnastiką ar baletą.

asmeninio-a-bastytes-ignatavices-archyvo-nuotraukos-4

Ar gali paneigti tai, kad Lietuvoje jaunimui išgyventi neįmanoma?

Manau, kad įmanoma, bet sunku. Kad vieno darbo neužtenka net informacinių technologijų specialistui – faktas, o ką jau kalbėt apie menininkus. Todėl ir lakstome per tris darbus. Vyras vasarą, kai nevyksta repeticijos, irgi važiuoja į užsienį užsidirbti. Privalome taupyti, galvoti apie ateitį. Užsienyje šokėjams daug lengviau. Ten visai kiti pinigai mokami, jeigu tu čempionas – tave ant rankų nešioja. Tačiau man patinka Lietuvoje, ypač Klaipėdoje. Visada norėjau čia gyventi. Manęs niekada į jokį Vilnių ar Kauną neištempsi.

Kas tau yra laimė?

Laimė – laisvė, daryti tai ką noriu. Laimė, kad gyvenu taip, kaip noriu gyventi, kad turiu galimybę rinktis. Šokis yra mano laimė – minčių laisvė, atsitraukimas nuo blogų dalykų. Visiems linkiu atrasti save ir būti laimingiems.

Aukso ir sidabro medalių kolekcija, atšoktos įspūdinos vestuvės, naujas būstas, šokių studija. Ar dar turi svajonių?

Kol kas visos mano svajonės susijusios su karjera. Esu mokytoja metodininkė, sieksiu eksperto kvalifikacijos. Puoselėju svajonę pradėti kurti ansamblį. Turiu ambicijų augintis vaikus, jau subūriau ansambliuką. Man tai sekasi, turiu patirties.

Tai galime turėti vilties, kad Klaipėdoje kada nors bus naujas ansamblis?

Labai to norėčiau. Tai būtų didžiausia mano svajonė.

 

Parengė Vilma Kojelienė, papildomų studijų studentė.

Ką veikia KU Socialinių mokslų fakulteto absolventai?

KU Medijų laboratorijos filmukas, skirtas pristatyti KU SMF absolventų karjeros galimybes, buvo parodytas renginio „Karjeros dienos 2016“ metu. Pamatyti šį filmuką turi galimybę ir SOCIUMO skaitytojai.

Universitetas jaunimui padeda atrasti save

Ką studijuoti? Kuo aš noriu būti? Turbūt šiuos klausimus užduoda kiekvienas jaunas, mokykloje besimokinantis žmogus. Padėti atsakyti pasišovė padėti Klaipėdos universitas. Spalio 10-13 dienomis vyko „Karjeros dienos“, kurių renginiai pirmą kartą vyko skirtinguose fakultetuose. Socialinių mokslų fakultete vykusio renginio metu susirinkusiems moksleiviams buvo pristatyti katedrų vėdėjai, su kuriais moksleiviai galėjo pasikalbėti asmeniškai. Taip pat J. Stankevičiūtė ir T. Andrejeva skaitė pranešimą „Ar pažįstu save kaip būsimą darbuotoją?“ Moksleiviams buvo dalijami patarimai, į ką atkreipti dėmesį renkantis ateities profesiją. Na, o KU Medijų laboratorija pristatė trumpametražį filmą, kuriame buvo pristatytos studijų programos ir galima būsimų studentų ateitis.

Pradėti savęs ieškoti – kuo anksčiau

Renginyje apsilankė apie 30 savęs ieškančių moksleivių. 8-tokė Skalmantė iš „Verdenės“ progimnazijos dalijosi mintimis apie tokio pubūdžio renginius: „Man atrodo, kad baigus 8 klasę, jau reikia žinoti, ko nori gyvenime. Turi apsispręsti, ar eiti mokytis specialybės į profesinę mokyklą, ar siekti aukštųjų mokslų universitete, kolegijoje. Kadangi dar nežinau, ko noriu – atėjau ir tikiuosi išgirsta informacija padės apsispręsti.“

dekanas-antanas-bucinskas-2

Socialinių mokslų fakulteto dekanas prof. dr. Antanas Bučinskas

docente%cc%87-daiva-sirtautiene%cc%87-2

Komunikacijos programų vadovė doc. dr. Daiva Sirtautienė

Pažintinė ekskursija Centriniame Klaipėdos terminale

Vadybos ir logistikos studentai per „Karjeros dienas“ apsilankė Centriniame Klaipėdos terminale. Studentus priėmė terminalo direktorius Benediktas Petrauskas, kuris supažindino su termanalo veikla, aprodė Centrinio Klaipėdos terminalo pastatą, atplaukiančius laivus bei įvairius terminale sandėliuojamus ar pervežamus krovinius. Direkorius mano, kad tokio pobūdžio renginiai studentams ir moksleiviams yra būtini. „Kai į mane kreipiasi mokslo įstaigos, mielai randu laiko priimti ir supažindinti. Reikia plėsti jaunų žmonių akiratį,“ – pasakojo Benediktas Petrauskas.

Direktorius teigia, kad terminale nėra dažna darbuotojų kaita, taip pat nėra masinio darbo, kuriuo metu ateitų ir išeitų daug darbuotojų. „Iš viso Centriniame Klaipėdo sterminale su rangovais ir subrangovais dirba 40-60 žmonių,“ – teigė B. Petrauskas. Direktorius atskleidė, kad ateityje, kai bus daugiau linijų, dirbs iki 100 žmonių.

centrinio-klaipe%cc%87dos-terminalo-direktorius-benediktas-petrauskas

Centrinio Klaipėdos terminalo direktorius Benediktas Petrauskas

 

Pastaruoju metu dažnai girdime, kad jaunimas yra pasyvus, neturi motyvacijos, tačiau B. Petrauskas studentais nesiskundžia. „Visi gauna vienodas žinias, bet kiekvienas sprendžia, kiek tas žinias „kapstyti“ giliau. Viskas priklauso nuo individualaus žmogaus požiūrio.“ Direktorius teigė, kad universitetas parodo, kur galima ieškoti žinių ir informacijos. O šiais laikais jaunų žmonių neriboja nei technologijos, nei kalbos, tad pirmyn!

Ateitis – studentų rankose

Vadybos katedros vedėjas Rimantas Stašys, kartu vykęs į Centrinį Klaipėdos terminalą, apie studentus teigia priešingai: „Negalima sakyti, kad studentai neturi motyvacijos. Jie įstoja mokytis, ateina į užsiėmimus, atlieka užduotis, ieško praktikos vietų“. Vedėjas svarsto, kad veikiausiai tokios kalbos kyla dėl dėstytojų polinkio lyginti studentus. „Studentai ateina vis kitokie, motyvai ir norai pas juos taip pat keičiasi. Neveltui yra teorijos apie X, Y, Z kartas.“ – dėstė Vadybos katedros vedėjas. Kasdien susidurdamas su studentais R. Stašys pastebi esminį skirtumą tarp buvusių ir esamų studentų: „Šiuolaikinis jaunimas nori viską gauti čia ir dabar.“

Parengė Emilija Masnikaitė, ketvirto kurso Žurnalistikos programos studentė.