Ar tikrai reikalingas Klaipėdai universitetas?

Lietuvoje yra 47-ios aukštojo mokslo įstaigos, kurių nepajėgia užpildyti pageidaujantieji įgyti universitetinį bei aukštesnįjį išsilavinimą. Vienu iš tokių – Klaipėdos universitetas. Kiekvieną dieną galingasis Damoklo kardas yra pakibęs virš kolektyvo dėstytojų bei studentų, kurie kiekvieną dieną ir paskaitą pradeda baimingomis mintimis apie tai, kas bus rytoj. Ar tikrai universitetas uostamiesčiui nereikalingas?

Norėdamas rasti atsakymą į šį klausimą susisiekiau su jau buvusiais Klaipėdos universiteto studentais, užduodamas tiesiog vieną paprastą klausimą: kokia jūsų nuomonė apie planus palikti uostamiestį be universiteto?

uiversitetas-panoramaefo

A. R. (vardas ir pavardė autoriui žinomi) pasisakė paprastai: „Dar mano studijų laikais buvo įvairiausių planų – griauti, statyti, lipdyti, t.y. įnešti kažkokio chaoso į puikiai veikiančią sistemą. Nekreipiau į tai dėmesio. Renkantis aukštąją mokyklą, mano tikslas buvo diplomas, kurį gausiu po „studentavimo“. Kaip draugai sakydavo: nori mokintis – stok į Vilniaus universitetą, nori praleisti laiką ir gauti diplomą – stok į Klaipėdos universitetą. Taip ir padariau. Dabar, kai subrendau, nepritariu savo pasirinkimui. Universiteto tikslas turi būti suteikti žinias, o ne tik urmu išdavinėti diplomus asmenims, kurie vos peržengia išsilavinimo reikalavimų slenkstį. Jokiu būdu nesakau, jog universitete nebuvo rimtų dėstytojų, kurie priversdavo naktimis „kalti“ gautą medžiagą, iš baimės būti sukirstam seminarų arba egzamino metu, tačiau jų buvo vienetai.“

D. V. (vardas ir pavardė autoriui žinomi) šilčiausiais žodžiais mini savo mokslų laikotarpį Klaipėdoje: „Universitetas bent jau man buvo kaip antrieji namai. Dėstytojai kone su šaukštu norėojo įkrėsti žinias mums į galvas. Tokį universitetą aš ir prisimenu. Buvau ką tik baigusi mokyklą Telšių rajone. Vilniaus ir Kauno universitetai buvo ne man – ne tik kad toli, bet gaila palikti savą aplinką bei išvykti toliau. Klaipėdos universitetas suformavo mano asmenybę tokią, kokia ji yra dabar – dirbu regioninėje žiniasklaidoje, visas gautas žinias turiu su savimi. Manau, jog universitetas privalo gyvuoti kaip galima ilgiau, vien tam, jog dėstytojai galėtų perduoti savo žinias ateinančioms kartoms. Manau, jog Vilniaus ir Kauno universitetai yra pervertinami, dėl tam tikrų dėstytojų.“

Paskutinysis pašnekovas M.L. sutiko pasisakyti tik po ilgų įkalbinėjimų. Prieš keletą metų jis studijavo Humanitarinių mokslų fakultete Istorijos katedroje. „Klaipėdos universitetas man buvo svajonė, įdiegta mokytojų. Gyvenau mažame miestelyje, mokslai buvo vienintelė galimybė ištrūkti. Labai džiaugiausi įstojęs, kad ir į mokamą vietą. Tikėjausi, jog daug pasieksiu. Bet dabar gailiuosi šio savo pasirinkimo. Pirmasis smūgis buvo suvokimas, jog jei moki pinigus, tavęs niekas neliečia. Juk už tave moka ne valstybė, tu pats išsiperki savo vietą. Studijų pradžioje atrodė visai nieko – pirmus metus dėjau pastangas, kad pasiekčiau geresnių rezultatų. Tačiau atsainus dėstytojų požiūris, neteisingas vertinimas, mat studentai vos kartą pasirodę paskaitose turėjo patenkinamus pažymius, kai kiti turėjo arti už kiekvieną papildomą balą – atėmė entuziazmą. Antraisiais metais taip nebesistengiau, trečiaisiais – dar mažiau, o ketvirtaisiais nusprendžiau, jog man šis popierius (diplomas) bus nereikalingas. Po tokio suvokimo nusprendžiau nebetempti laiko bei taupyti pinigus – išstojau iš universiteto, įstojau į profesinę mokyklą ir ją baigiau. Mano požiūriu, Klaipėdos universitetas neatlieka savo funkcijų. Gal pats universitetas dėl to nekaltas, tačiau atsainus vadovaujančiųjų asmenų požiūris privedė prie to, ką turime dabar – studentų trūkumą bei kalbas iš viso atsisakyti universiteto uostamiestyje.“

Kiek žmonių – tiek ir nuomonių. Pašnekovai taip pat ne išimtis. Įvykęs seminaras „Ar reikalingas Klaipėdai universitetas?“ buvo sveikintina iniciatyva, tačiau jis nieko neparodys tol, kol už stalo nesusės ne suinteresuotosios pusės, o tie žmonės, kurie savo sąsajas jau su universitetu yra nutraukę – baigę mokslus ar jų atsisakę. O iš suinteresuotų pusių visada girdėsime tik vieną nuomonę, tą, kuriai jos atstovauja. To tikrai nepakanka, norint priimti sprendimą, kurio pasekmės bus jaučiamos visai Lietuvai.

Parengė SNŽU 15 studentas Edgaras Brizgys

Klaipėdiečiai robotų sumo varžybose turi ambicijų tapti pasaulio čempionais

Gruodžio 13 d. Klaipėdos universiteto Robotikos klubo nariai išvyksta į robotų sumo rungtynes Robot Sumo Tournament 2016 Japonijoje. Jeigu sportininkui aukščiausias pasiekimas yra sudalyvauti olimpinėse žaidynėse, tai robotų entuziastams svarbiausios yra šios varžybos. Praėjusiais metais patekę į varžybų ketvirtfinalinį, šiemet klaipėdiečiai tikisi pasirodyti dar geriau ir neslepia ambicijų tapti pasaulio čempionais. Apie beveik 10-metį gyvuojantį robotikos klubą kalbamės su klubo vadovu Oleg Lian.

Papasakok, apie klubo įsikūrimą. Kaip pats jame atsiradai?

2007 metais klubą įkūrė Vitalijus Rodnovas, buvęs Klaipėdos universiteto studentas. Dabar Vitalijus gyvena Anglijoje. Jis buvo mūsų mokytojas, padėjęs žengti pirmuosius žingsnius robotikos pasaulyje ir atvedęs mus iki aukščiausio pasaulinio lygio varžybų. Dar studijuojant pirmame kurse, profesorė daktarė Eleonora Guseinovienė pastebėjo mane, kaip gabų studentą, ir pasiūlė ateiti į robotiką. Patiko. Pradėjau konstruoti robotus. Taip nuo pirmo kurso ir sėdžiu šioje laboratorijoje.

fb_img_1481500283437

Jaučiuosi pasirinkęs tinkamą profesiją. Nuotr. Robotikos klubo archyvo. 

Dabar esu robotikos klubo vadovas. Įkūrėme VšĮ „Klaipėdos robotikos klubas“. Gavome universiteto rektoriaus leidimą naudotis patalpomis. Atstovaujame Klaipėdos universitetui ir garsiname jo vardą Lietuvoje ir užsienyje.

Kiek Jūsų klubas vienija žmonių?

Skaičius nuolat svyruoja, bandome įtraukti besimokančius studentus. Surenkame studentų grupę, nuvežame į vieną renginį. Kas užsikabina – pasilieka. Buvo grupė studentų, kurie sukonstravo schematinius robotus. Jie keletą metų važinėjo su mumis į važybas ir renginius. Tačiau vėliau studentai įstojo į magistartūrą, pradėjo dirbti. Lieka tik vienetai. Dabar kartu su manim dirba Martynas, Augustas ir Tomas – tai nuolatiniai klubo nariai.

fb_img_1481500128656

Neseniai vykusiose varžybose Taline KU robotistai parsivežė atnros vietos prizą. Nuotr. Robotikos klubo archyvo. 

Kokie didžiausi Jūsų pasiekimai?

Vien dalyvavimas varžybose, Japonijoje jau yra didžiulis pasiekimas. Ten patekti nėra taip paprasta. Tai tarptautinis robotų sumo turnyras, į kurį susirenka čempionai. Dalyviai tam tikrose varžybose jau turi būti laimėję prizines vietas, kad galėtų dalyvauti šiame turnyre. Ten silpnų robotų nebūna – visi čempionai. Šiose varžybose galima iškovoti pasaulio čempiono vardą.

Su kokiais projektais dirbate dabar?

Tai yra 3 kg sveriantis sumo robotas, jau trečia jo versija. Tai mūsų bandymų, sėkmių ir nesėkmių patirtis, privalumų ir trūkumų analizavimas. Neseniai su juo grįžome iš Taline vykusių varžybų „Robotex 2016“, kur užėmėme antrąją vietą. Tai antras pagal dydį robotų renginys Europoje. Su tuo pačiu robotu dalyvausime ir Japonijoje. Dirbu su juo nuo rugsėjo mėnesio, kiekvieną vakarą po darbo. Tenka ilgai pavakaroti. Prieš varžybas Japonijoje net atostogas pasiėmiau. Todėl dabar čia praleidžiu visą dieną.

Kitas mūsų naujausias projektas – važiuojanti sofa. Supirkome 100 kg utilizuotų nešiojamų kompiuterių baterijų. Dalis tų baterijų būna sveikos. Mes atgaiviname, pakrauname, patikriname talpas. Sumontuosime jas ir turėsime važiuojančią sofą. Užsidėsime Klaipėdos universiteto logotipą ir važinėsime (juokiasi). Tai daugiau reprezentacinis projektas.

Kas finansuoja Jūsų veiklą, dalyvavimą varžybose?

Prašome paramos iš didelių korporacijų. Mus paremia ne tik pinigais, bet ir detalėmis. Esame dėkingi entuziastingiems įmonių direktoriams. Nėra lengva įtikinti verslą remti robotikos projektus. Pavyzdžiui, mūsų kaimynai latviai dabar yra vieni stipriausi pasaulyje, nes turi didelį finansavimą. Japonijoje mums yra finansuojamas apgyvendinimas viešbutyje su pusryčiais, atvežimas iš oro uosto. Čia dalyvių privilegija. Vien už dalyvavimą dalyviai gauna 400 eurų premiją. Iš įvairių varžybų esame parsivežę prizų – brangių įrankių.

fb_img_1481500465572

Oleg Lian prisideda prie elektrinio autobuso kūrimo. Nuotr. Robotikos klubo archyvo. 

Kas tau yra robotika? Kokia robotikos nauda studentui?

Robotika yra mano hobis, kuriam atiduodu visą laisvalaikį. Man tai patinka. Roboto gaminimas suteikia žmogui inžinerinį lavinimą. Jis gaminamas nuo nulio: reikia suprojektuoti korpusą, statines ir dinamines jėgas, pasirinkti variklius, sensorius, valdiklius, užprogramuoti. Vienu žodžiu tai būtų galima pavadinti mechatronika. Kai darbdaviui pasakai, kad gamini robotus, jis žiūri į tave kitaip – nesi tik nepatyręs, ką tik studijas baigęs studentas.

Klaipėdos universitete baigei elektros inžinerijos bakalauro studijas. Apsigynei pramonės elektros įrangos ir automatikos magistro laipsnį. Ar tau pavyko susirasti darbą pagal specialybę?

Dirbu UAB „Elektrinio transporto sistemos“, kuri netolimoje ateityje planuoja gaminti elektrinius autobusus. Dirbu to autobuso elektrinių sistemų inžinieriumi, projektuoju visas jo galių sistemas ir valdymą. Taigi galima sakyti, kad dirbu pagal specialybę.

Kodėl pasirinkai inžinerines studijas?

Studijas rinkausi pagal tai, ką mokėjau geriausiai – chemiją, fiziką. Mano abu tėvai studijavo elektrą. Nusprendžiau pasikliauti genais. Ir neapsirikau. Studijuoti labai patiko. Esu patenkintas ir tuo, kad studijas pasirinkau būtent Klaipėdos Universitete. Čia mažesnės grupės, kiekvienas studentas gauna daugiau dėmesio. Manau, kad jeigu studentas gabus ir rimtai domisi tuo, ką studijuoja, save gali atrasti visur. Svarbu žinoti, ko nori ir ko sieki.

Parengė Vilma Kojelienė, SNMK16P

Kasdieniai sprendimai lemia mūsų ateitį

Lapkričio 18 dieną Klaipėdos universitete vyko festivalio „Restart“ paskaita „Ekologija ir žmogaus teisės“. Jos metu docentas daktaras Valdas Rimkus dėstė faktus ir dalinosi įžvalgomis kaip šiandieniniai mūsų sprendimai lemia mūsų vaikų ir anūkų gerovę.

Paskaitoje buvo aptariamos žmogaus teisės – prigimtinės teisės, priklausančios visiems žmonėms, nepriklausomai nuo jų pilietybės, gyvenamosios vietos, lyties, etninės kilmės, odos spalvos, religijos, kalbos ar kitų aspektų.

„Šias prigimtines žmogaus teises, t.y. be ko mes negalėtume būti žmonėmis, mes įgyjame dėl to, kad mes gimėme žmonėmis. Jų mums nesuteikia ir negali atimti valstybė. Žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės leidžia mums vystyti ir naudoti savo žmogiškąsias savybes, savo protą, talentus, sąmonę ir patenkinti savo dvasinius bei kitus poreikius. Tačiau būti žmogumi kiekvienam reiškia skirtingus dalykus.“ – kalbėjo V.Rimkus.

valdasrimkus

„Tačiau nėra jokios teisės be pareigos. Jeigu aš turiu teisę į gyvybę, tai aš turiu pareigą gerbti ir saugoti kito gyvybę. Jeigu aš turiu teisę į saugų gyvenimą, tai aš turiu pareigą sudaryti saugų gyvenimą esantiems šalia manęs. Jeigu aš turiu teisę į privatumą, aš turiu pareigą nepažeisti kito žmogaus privatumo. Yra esminė visų religijų, visų laikų moralės taisyklė: nesielk taip, kaip nenori, kad su tavimi elgtųsi“, – teigė docentas daktaras.

„Tačiau ką reiškia būti žmogumi? Ką reiškia gyventi kaip žmogui? Net 1,3 mlrd. žmonių gyvena be elektros. Net trečdalis pasaulio žmonių maistą verda ant atviros ugnies, dėl ko kasmet 4 mln. gyventojų miršta apsinuodiję smalkėmis. Europoje net 1 mln. žmonių neturi geriamo vandens, net 8 mln. žmonių neturi sanitarinių sąlygų. Ar tai žmoniškos gyvenimo sąlygos?“, – kėlė klausimus diskusijai V.Rimkus.

Pasaulyje egzistuoja didžiulė nelygybė. Nauru valstybėje nedarbo lygis 90 %, tuo tarpu Monake – 0 %. Indijoje darbuotojo atlyginimas per dieną mažesnis nei 1 eur, tuo tarpu Liuksemburge net 60 eur. Žvelgdamas į tokią situaciją, V.Rimkus drąsiai teigia: „Šiandien pasaulyje vergiškomis sąlygomis dirba daugiau žmonių, nei XVIII a. buvo vergų“.

Kitas keliamas klausimas: „Ką mūsų šiandieninis gyvenimo patogumas reiškia kitiems? Juk mes vient tik vartojame. Ir mus tai skatina daryti. Kuo greičiau pasikeisti daiktus naujais. Ką tai reiškia? Kad pasaulis išmeta vis daugiau ir daugiau anglies dvideginio, kad pasaulis išmeta vis daugiau kitokių atliekų, kad pasaulis baigia išnaudoti resursus energijai gauti. Mes baigiame nustekenti pasaulį.“ Besaikis turtingųjų pasaulio valstybių gyventojų vartojimas veda prie didelių taršos ir klimato atšilimo problemų. „Daugiausia pasaulyje CO2 išmeta Kinija, Amerika, Europa, Indija, o tuo tarpu dėl to labiausiai kenčia visa Afrika. Tos šalys, kurios labiausiai kenčia, mažiausiai prisideda prie klimato atšilimo. Tuo tarpu tos, kurios mažiausiai kenčia, prisideda daugiausiai.“

„Todėl kiekvieno mūsų kasdienėje veikloje priimami sprendimai reiškia labai daug dėl žmogaus teisių padėties kitur. Pavyzdžiui, jeigu mes nustotume valgyti mėsą, labai padėtume pasaulio klimatui, nes beveik ketvirtadalis CO2 į atmosferą patenka iš žemės ūkio. Kuo mažiau reiktų auginti gyvulių, tuo mažiau CO2 patektų į orą“, – kaip vieną iš taršos mažinimo alternatyvų siūlė V.Rimkus. Nors pats pranešėjas teigė mėsą valgyti mėgstantis. Tad mėsos mėgėjus prie taršos mažinimo ragino prisidėti kitais būdais: daugiau naudojantis viešuoju transportu, automobiliu pavežant pakeleivius, rūšiuojant atliekas ir pan. „Mūsų kasdieniai sprendimai labai daug reiškia ateities kartų gerovei. Jeigu mes nesuvoksime ką mūsų dabartinis elgesys reiškia mūsų vaikams, mūsų anūkams, mes išnyksime kaip dinozaurai. Dabar yra laikas pereiti į aukštesnį sąmoningumo lygį, į aukštesnį moralės etapą“, – akcentavo docentas daktaras.

Daugumai žmonių šiandien svarbiausia turėti šeimą, pinigų, sveikatą, karjerą ir patogų būstą. Ir beveik kiekvienas (išskyrus šeimą) iš šių norų patenkinimų skatina vartojimą. Žmonės nori turėti kuo daugiau, kuo geriau, kuo naujau, tačiau šis besaikis norų tenkinimas kenkia aplinkai ir kitiems žmonėms.

Paskaitos metu buvo išdalinta medžiaga su R.M.Kidderio straipsniu „Trys 1990-ųjų E“. Pagrindinė teksto mintis – „Materializmas negali išgyventi perėjimo į tvarų pasaulį“. Todėl norėdami taisyti daromą žalą ir kurti gražią ateitį, turime pradėti keistis nuo savęs. Visiems perskaičius tekstą buvo iškeltas klausimas: „Nuo ko galėtumėte pradėti ir ko šiandien sutiktumėte atsisakyti?“ Lengviausiai klausytojai sutiktų atsisakyti mėsos, keli teigė galintys gyventi be automobilio. Tačiau kalbant apie mobiliųjų telefonų naudojimą, galinčių ir norinčių jų atsisakyti neatsirado nė vieno.

Paskaitos dalyviai džiaugėsi dalyvavę ir išgirdę naudingų dalykų. „Valdo Rimkaus paskaitos visada yra įdomios ir aktualios, sužinome visada kažką naujo“ – teigė KU socialinio darbo pirmo kurso studentė Vitalija Barbieriūtė.

Paskaitoje dalyvavo 10-11 klasių moksleiviai ir studentai. Visiems užsiregistravusiems dalyviams buvo įteikti pažymėjimai.

Parengė: Rita Skirpstaitė

TROŠKIMAS NEVARŽOMAI KURTI, ATRAKINĘS NUOSAVO TEATRO DURIS

Papasakokite, nuo ko prasidėjo kiekvienos iš Jūsų kūrybos kelias: kada supratote, kad norite žengti teatro, vaidybos, režisūros keliu?

Eglė: Man mokykloje visada sakydavo, kad būsiu aktorė, bet gindavausi ir sakydavau, kad noriu tapti viskuo, išskyrus aktore… Buvo toks etapas, kai norėjau būti politologe, kaskadininke, sportininke, karininke… Žodžiu, viskuo, išskyrus aktore. Čia turbūt suveikė pasipriešinimo momentas, kai kiti žmonės anksčiau suprato mano kryptį nei aš pati. Po kokių 5–6 metų kitų žmonių įkalbinėjimų patikėjau tuo.

Greta: Aš netikiu sąmoningu pasirinkimu, manau, kad gyvenimas pats mane atvedė į šį tašką. Mokykloje neprisiverčiau net bandyti „įkąsti“ tiksliųjų mokslų. Buvau net sąlyginai atleista nuo tam tikrų pamokų už susitarimus, pvz., matematikos mokytojas man išveda patenkinamą pažymį už tai, kad pagaminčiau erdvinių kūnų maketus. Menų kryptis buvo akivaizdi, todėl mano paieškas susiaurino pats likimas. Galiausiai, maždaug vienuoliktoje klasėje, manyje „užsifiksavo“ teatras, nes tai yra dailės, literatūros ir muzikos sintezė. Palaipsniui pradėjau domėtis, įstojau ir viskas savaime stojo į vietas. Juk paprastai pasirinkimas vyksta, kai žmogus turi dilemą, atsiduria kryžkelėje ir renkasi vieną iš kelių. O man atrodo, kad aš visuomet ėjau šiuo keliu.

Nuo ko prasidėjo jūsų pažintis?

Greta: Klaipėdoje vienu metu veikė tokia „fanierkė“ – neformalaus meno kultūros taškas. Ten buvo organizuojamas toks vakaras, kurio metu kartu su Egle dirbome, kuriant vieną performansą, o po renginio pratęsėme bendravimą.

Eglė: Keista, nes Greta studijavo ketvirtame kurse, aš – antrame, ir mes mokėmės tame pačiame mieste, universitete, vienoje katedroje ir net aukšte…

Greta: Bet anksčiau nesusipažinome, nes abi buvome individualistės, tie kurso žmonės, kurie nebendravo su visu kursu, nes buvo užsidarę, išskirtiniai, intravertai, vaikštantys vieni ir apie kuriuos sklandė įvairūs gandai. Todėl mes, turbūt, nepažvelgdavome net į šoną…

Eglė: Aš nematydavau tavęs.

Greta: Aš irgi tavęs nepastebėdavau (juokiasi).

0l9a0246x-1

G. Kazlauskaitė. Asm. archyvo nuotr.

Esate „Apeirono“ teatro įkūrėjos, režisierės. Kaip dalijatės pareigomis?

Greta: Viskas prasidėjo, kai buvo kalnas darbų, o mes – tik dviese. Jei draugui kažkas krenta iš rankų, padėk palaikyti, jei yra per sunku, prisidėk laikydamas kitą kampą, jei vyksta rašymas, dalinkis, papildyk… Tai yra visokeriopa pagalba. Laikui bėgant paaiškėjo, kurie darbai sekasi Eglei, kurie man, ir kuriuos mes dirbame kartu. Todėl tas darbų pasiskirstymas turi plonytę ribą, kad tai įvardinti sunku.

Eglė: Na, taip, bet kažkiek galima įvardinti. Greta yra daug labiau bendraujantis, atviresnis žmogus, todėl ji imasi projektų, kuriuose yra bendradarbiaujama su kitais teatrais ar kūrėjais. Renginiai, performansai, kažkokie projektėliai – taip pat rūpinasi ji. O kadangi aš nemėgstu bendrauti su žmonėmis, tai aš, pavyzdžiui, darau prožektorius… (juokiasi).

Greta: Bet kai reikia parašyti projektus, aš galiu parašyti tik meninę dalį, bet viską patalpinti į logikos ir žemišką užvalkalą gali Eglė. Ji dirba sunkius darbus su skaičiais. Aišku, gelbsti ir kiti žmonės, tačiau Eglė yra protas. Ji lygiai taip pat valdo ir kuria šviesų dizainą. Bet kartais apsikeičiame vaidmenimis, kai Eglei atsidaro kažkokia čakra ir ji pradeda kalbėtis su kitu pasauliu (juokiasi).

Kuriai iš Jūsų kilo mintis įkurti teatrą?

Eglė: Idėja kilo, kai mes pirmą kartą pabandėme dirbti kartu. Ir, manau, kad man kilo mintis įkurti teatrą. Bet nesu tikra.

Greta: Aš atsimenu tą momentą. Buvau ką tik baigusi studijas, sėdėjau ir išgyvenau klasikinę psichologinę būseną, kaip ir 90 proc. Lietuvoje ką tik studijas baigusių jaunų žmonių. Sėdėjau skulptūrų parke, patirdama visišką depresiją, suvokdama, kad esu niekam neįdomi ir nereikalinga (šypsosi). Tada sakau: Egle, yra blogai, ką daryti? O ji man sako: kurkime savo teatrą. Aš Eglę pavadinau durna, o ji man: rimtai, kuriam savo teatrą. Tada sekė pauzė, o po jos atsakiau: gerai, kuriam (juokiasi). Ir viskas, mes kitą dieną pradėjom imtis realių darbų, nes abi esame veikiantys žmonės…

Ką pirmiausia darėte?

Greta: Kreipėmės į savivaldybę, tačiau greitai supratome, kad iš ten negalime nieko tikėtis.

Eglė: Pirmiausia galvojom, kad reikia susirasti vietą, kur mes galėtume dirbti. Nes tuo metu mes turėjome keletą žmonių, kurie ėjo kartu su mumis – bebaigiančių studijas aktorių. Ir, natūralu, teatrui reikėtų bent vieno spektaklio, todėl mums reikėjo kažkur tuos darbus ruošti.

Greta: Susiradome kontaktus, į ką galėtume kreiptis: įmonės, jų direktoriai, savivaldybės atstovai. Tai buvo apie 300 adresatų, tikriausiai net daugiau. Visiems rašėme laiškus. Stengėmės kiekvienam išsiųsti ne šablonišką tekstą, prieš tai domėjomės apie firmų galimybes. Ir išsiuntėme prašymus su savo idėjomis, o tiksliau su nieko neturėjimu, bet potencialu (juokiasi).

0l9a0323x

E. Kazickaitė. Asm. archyvo nuotr.

Kiek adresatų atsiliepė į kreipimąsi?

Greta: Rezultatas nustebino, nes, pasirodo, nėra taip blogai! Iš savivaldybės buvo tyla, kaip ir iš kokių „rotary“ klubų, besiskelbiančių, jog didžiai remia piliečius. Bet atsirado trys asmenys, kurie suteikė erdves, ir mes praktiškai rinkomės tarp vietų, kuriose galėtume visiškai nemokamai dirbti. Kalbu apie visišką išlaikymą, į kurį įeina net mokesčiai. Taigi, mums atsiliepė Klaipėdos „Smeltė“, taip pat Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija siūlė patalpas ir „Yazaki“.

Eglė: Palankiausias variantas buvo Klaipėdos „Smeltė“, jų siūlomas patalpas ir pasirinkome.

Greta: Kaip ir daugumos, mūsų pradžia buvo senas apleistas rūsys, nuo kurio langų per kokius du metrus – bėgiai, važiuoja traukiniai, matosi uostas. Vienoje pusėje matyti lietuvių muitinės atstovai, kitoje pusėje – siauraakiai (juokiasi). Žodžiu, vienoje pusėje – Lietuva, kitoje – kosmopolitaniškoji zona. Repeticijų metu mūsų langai būdavo atidaryti, tai pro juos tie kitataučiai kaišiodavo galvas ir stebėdavo, reaguodavo į mūsų emocijas. Tai buvo pirmieji mūsų žiūrovai (juokiasi). Bet mes supratome, kad ten galime tik repetuoti ir negalėsime pasikviesti žiūrovų. Tomet vėl ėjome tuo pačiu keliu – kreipėmės į žmones, sakydami, kad jau turime kažkokį repertuarą, ambiciją ir tai įgyvendinsime. Todėl mums reikia erdvės, kur galėtume steigti teatrą. Ir galiu pasakyti dar kartą, kad Lietuvoje yra gerų žmonių. Aišku, tai yra nepriklausomi verslininkai. Šiuo atveju mums teatrą suteikė Rimantas Sibauskas verslininkas, jis suteikė erdves, kuriose dabar dirbame.

Kodėl rinkotės įkurti savo teatrą, o ne dirbti valstybiniame?

Greta: Pirma – mes turėjome aiškią viziją, antra – mes supratome, kad norime dirbti taip, kaip nėra įprasta dirbti akademiniuose teatruose. Akademiniai teatrai dirba limituotai. Aš jau nekalbu apie kelią, kol išsikovosi vietą tapti pilnaverčiu režisieriumi, o dar kiek sukursi komercinio šlamšto ir kiek laiko reikės dirbti su aktoriais, su kuriais, galbūt, neturi ryšio. O ryšys, mano nuomone, teatre yra labai svarbus.

Tokiu atveju jaunam žmogui, jeigu jo netenkina esama situacija, tenka kurti savo. Mes nusprendėme įkurti savo teatrą ir formuoti savo aktorių trupę, kurti su jaunais žmonėmis, augti kartu.

Kokia „Apeirono Teatre“ vyrauja spektaklių tematika? Ką mėgstate kurti?

Greta: Amžinosios, filosofinės problemos, kurios yra įvelkamos į pažįstamą socialinį pavidalą. Mes turime savo stilistiką, kuri yra sunkiai įvardijama. Kritikai iki šiol negali įvardinti mūsų teatro žanro. Kol kas sako, jog tai yra avangardinis teatras, bet tai nėra tas… Vėliau jie patys pripažįsta, kad tai nėra avangarda, nes čia vyrauja buitinio, skurdžiojo teatro segmentų ar visiškas „mind f*ck‘as“. Ir viskas yra siejama epizodiškai. Aš esu skeptiška žanrų įvardijimui.

Jūs scenarijus rašote pačios, nesinaudodamos kitų autorių jau sukurtais scenarijais?

Eglė: Pjesėmis mes nesinaudojame, tačiau naudojamės atspirties taškais tokiais, kaip Biblija arba Kvailybės enciklopedija. Literatūrą mes naudojame, bet ne taip, kaip paprastai ja yra naudojamasi teatruose.

Greta: Mūsų galvose pirmiausia atsiranda tema, apie ką mes norime kalbėti, tada pradedame skaityti literatūrą ta tema ir tai tampa mūsų papildymo šaltinis, kuriant kalbą, renkant faktus, turtinant žodyną.

Eglė: Mūsų teatro vienas pagrindinių išskirtinumų ir yra, kad mūsų spektakliai nuo A iki Z gimsta čia. Tai turbūt jau nėra unikalu, nes dabar dažnas teatras turi tokių bandymų. Bet niekas tendencingai to nedaro, nesispecializuoja šia linkme. O mes bandome šitą principą tobulinti.

Kodėl teatrui parinktas Apeirono vardas?

Eglė: „Apeironas“ reiškia – esmė nekinta, bet keičiasi forma.

Greta: Atsiskleidžia ir amžinosios temos, ir skirtingi raiškos būdai.

Eglė: O pats pavadinimas atsirado buitiškai. Mes sėdėjom pas vieną iš mūsų aktorių dar 2011 metais, kai tik pradėjome apie savo teatrą garsiai kalbėti, ir galvojome: kaip galėtų vadintis šis didis, perspektyvus reiškinys? Ir man kilo mintis pasiimti savo užrašus. Na, kaip ir studentams būna, tas sąsiuvinys buvo visų dalykų kratinys. Ir man atsivertus patį pirmąjį puslapį, jame pirmas žodis buvo „apeironas“. Pradėjome žiūrėti, ką jis reiškia, nes tai nėra kasdienėje kalboje vartojamas žodis. Pradėjome skaityti apie sąvoką, apie Anaksimandrą, kuris įvedė šitą sąvoką, ir supratome, kad tai idealiai atitinka teatrą.

Greta: Taip netyčia, bet tyčia. Apskritai mūsų teatre yra metama kepurė, lenkiama galva prieš kažkokią likimo galią, likimo ironijas, likimo pamokas. Tu pats daug gali padaryti, bet taip pat reikia stebėti pasaulį, nes jis daug pasiūlo.

Kokie ateities planai? Ar tikitės plėsti teatro veiklą?

Greta: Mes kurį laiką jaučiame, kad stovėjome vietoje. Kaip ir visiems, pradžia yra sunki. Mums jau 3 metai. Dabar jaučiamės pariedėję į įkalnę, nes mus Lietuvoje pradėjo žinoti, įvertinti. Esame aptarinėjami kritikų, jau lengviau formuojasi komanda, ir norinčių vaidinti atsiranda, formuojasi kažkoks biudžetas. Mūsų pirminis planas ir prioritetinis buvo savo darbu sukurti palankias darbo sąlygas savo komandos nariams. Nes šiandien realiai niekas iš mūsų teatro žmonių negali dirbti tik čia ir pragyventi. Visi turime darbus, kurie suteikia papildomus finansus arba netgi pagrindinius finansus, ir tik tada teatras. Norisi, kad žmonės galėtų dirbti ir savo laiką, širdį atiduoti tik tai vietai, kurią myli, ir taip pat turėtų laiko sau. Nes dabar žmonės laiką sau paaukoja teatrui. Patogumo niekas nesiekia, bet tiesiog yra elementarioji, primityvioji fizinė gerovė, kad būtų iš ko pavalgyti ir susimokėti už butą.

Parengė Dovilė Vaitekūnaitė, papildomų studijų studentė.

Į paskaitas ne tik autobusu ar automobiliu, bet ir dviračiu!

Studentai kasdien renkasi, kokiu būdu vykti į paskaitas – ar automobiliu ir garsiai klausyti muzikos, ar eiti pėstute, svajoti ir žvalgytis aplink. O gal važiuoti viešuoju transportu ir stebėti žmones. Arba dviračiu lenktyniauti pačiam su savimi, galvoti, jog šiandien atvažiuosi greičiau, nei vakar… Klaipėdos universiteto studentai pasakoja, kaip vyksta į universitetą.

Viešasis transportas – pigus variantas

„Dažniausiai į paskaitas vykstu autobusu. Kartais važiuoju ir automobiliu, jei pakeliui paveža kas nors iš draugų,“ – pasakojo Simona, III kurso Jūrų transporto logistikos technologijos studentė. Ji viešuoju transportu važinėja nuo studijų pradžios. Susisiekimas merginai patogus, o kelionė autobusu trunka apie 20-25 minutes. Simona teigia, kad išlaidos transportui mažos. Studentiškas bilietas mėnesiui kainuoja apie 5 eurus. Kitų keliavimo būdų mergina nesirenka: „Pėstute į paskaitas neinu, nes fakultetas toli, o dviračiu važiuoti būna per šalta,“ – pasakojo mergina. Studentė pridūrė, kad kartais šaltį ir lietų tenka kentėti važiuojant autobusu, ypač laukiant stotelėje.

photo-1428591501234-1ffcb0d6871f

Greičiausiai – dviračiu

III kurso Istorijos studentas Julius nuo pirmojo kurso į paskaitas keliauja dviračiu. Dažnas stebisi, tačiau vaikinui tai nė motais, Juliaus neatbaido net šaltos žiemos: „Važinėju ir žiemos periodu, tikiuosi, jog ši žiema bus tokia pati kukli, kaip ir praeitais metais.“ Vaikinas teigia, kad tai greičiausias ir naudingiausias būdas vykti į paskaitas: „Dviračiu į paskaitas atvažiuoju greičiau, nei autobusu ar automobiliu, ypač piko metu. Vykusioje akcijoje „Diena be automobilio“ buvo praktiškai įrodyta, kad mieste greičiausia transporto priemonė – dviratis. Be to, važiuodamas dviračiu prasibudinu ir pasimankštinu.“ Studentui važiuojant į paskaitas tenka įveikti 10 km, tai jam pavyksta per 30-35 minutes.

Pasak Juliaus, prasidėjus žvarbiems orams, reikia pasirūpinti apranga: „Rytais jau šalta, todėl važiuoju su pirštinėmis, skarėle ar kepure, kai didesnis vėjas.“ Studentas pridūrė, kad įvairūs potyriai, gražūs vaizdiniai važiuojant dviračiu bei žmonės, propaguojantys sveiką gyvenseną, labai motyvuoja. „Praėjusią vasarą nuomavau dviračius. Mačiau įvairaus amžiaus sportuojančius žmones, palaikančius sveiką gyvenseną net per lietų! Su šypsena stebėdavau, kaip tėvas atkakliai ir kantriai mokino mažą vaiką važiuoti dviračiu. Ateidavo ir garbaus amžiaus porų, kurios pasakodavo, kad paskutinį kartą dviračiu važiavo prieš 20-30 metų ir norėdavo šį malonumą prisiminti iš naujo.“

photo-1440614260594-46a6c82e8f4c

Ketvirti metai tik automobiliu

„Į paskaitas važinėju automobiliu, dar nėra buvę dienos, kad atvykčiau į universitetą kita transporto priemone“, – pasakojo IV kurso žurnalistikos studentė Daumantė. Studentė pasakojo, kad gyvena netoli universiteto, tačiau renkasi automobilį, nes susisiekimas nepatogus ir dažniausiai po paskaitų nevažiuoja namo: „Po paskaitų dažnai turiu įvairiausių reikalų mieste. Nors universitetas visai čia pat, užtrunku tik apie 10 minučių, susisiekimas viešuoju transportu – man nepatogus.“ Studentė niekada nebuvo susimąsčiusi, kiek išleidžia važiuodama į paskaitas, nes automobilis skirtas ne tik važinėti į paskaitas, bet laisvalaikiui ir įvairiems darbams atlikti.

photo-1431223768934-5f53d42100b2

Parengė – Emilija Masnikaitė, ketvirto kurso Žurnalistikos proramos studentė