Su Gražina Juodyte susitinkame vienoje Klaipėdos senamiesčio kavinių. Ne taip jau lengva ramiai prisėsti ir pasišnekėti. Visus čia ji pažįsta, ir visi pažįsta ją. Nenuostabu. Gimusi, užaugusi ir didžiąją gyvenimo dalį praleidusi Klaipėdoje, senamiestyje, dienraščio „Vakarų ekspresas“ žurnalistė, Klaipėdos universiteto socialinių mokslų fakulteto dėstytoja, keturių istorinių apybraižų knygų „Klaipėdos akvarelės“ autorė, lyg švyturys traukia ištroškusius nuoširdaus ir intelektualaus bendravimo. Kai pagaliau užsisakome po puodelį kavos, kalbamės ir mes. Šį kartą apie keliones, meną, madas ir grožį.
Dėstytoja, kaip atrodo Jūsų laisvalaikis?
Vasarą būtinai stengiuosi ištrūkti prie jūros ir, žinoma, keliauti. Dabar jau galvoju, kad užsienių man užteks, nes Lietuvoje yra tiek įdomių ir gražių vietų, tiek nežinomų dalykų. Mes jau kokie septinti metai su Lietuvos žurnalistų sąjungos Klaipėdos apskrities skyriaus žurnalistais vykstame į kokį Lietuvos nacionalinį parką. Kokių ten įdomybių atradau. Paskutinė kelionė buvo į Anykščius – gera kompanija, smagu važiuoti, smagu bendrauti.
Mažvydo alėja, kurioje prabėga didžioji dienos dalis – „Vakarų eksprese“. Nuotr. asm. archyvo.
Lankėtės įvairiose užsienio šalyse. Kokia kelionė padarė didžiausią įspūdį?
Buvau Maroke, Tunise, Egipte, Šiaurės Korėjoje, Paryžiuje… Tačiau įspūdingiausia kelionė buvo į Sibirą. Dar sovietiniais laikais lietuviai ten tiesė kelius į naftos versloves. Klasiokas suorganizavo man tą kelionę – vykau rašyti reportažų. Atsimenu, skridau su darbininkų reisu. 1984 – eiji, gruodžio mėnuo. Šaltis trąsose –60⁰C. Aš pirmą kartą fotoaparatą laikiau rankose. Kad geriau nuspausčiau, nusiėmiau pirštinę – pirštas prie mygtuko prišalo. Tais pačiais metais lankiausi Šiaurės Korėjoje. Aš Stalino laikus dar „užgriebiau“, tai nuvykusi ten, tą patį išvydau. Ant kiekvieno kampo Kimirseno portretas ar skulptūra. Tada, atsimenu, labai norėjau į Japoniją, bet kelionė kainavo apie 24000 rublių, o į Šiaurės Korėją ir Vietnamą – po 1100 rublių. Pasirinkau variantą pagal savo kišenę. O savo pastarąjį jubiliejų švenčiau Turkijoje su šaunia jaunų draugų kompanija. Tai buvo jų dovana man.
Jūsų neįmanoma nepastebėti. Akį traukia Jūsų išskirtinis įvaizdis, gebėjimas įspūdingai atrodyti. Iš kur semiatės įkvėpimo?
Mano mama turėjo skonį, gražiai ir skoningai rengėsi. Aš irgi visada mėgau gražiai atrodyti. Esu pakankamai solidaus amžiaus, todėl kai įeinu į rūbų parduotuvę, ilgakojės pardavėjos pradeda man tempti visokius „maišus“. Man nereikia tų „maišų“, man reikia kažko stilingo ir įdomaus. To „stilingo ir įdomaus“ kartais randu „Second hand“ parduotuvėse. Turiu išlavintą akį visokiems ekskliuzyvams. Ne viską, ko norėčiau, galiu sau leisti. Bet juk moterims taip norisi puoštis. Vieną pavasarį taip norėjau atsinaujinti, o pinigų nėra. Nuėjau, prisispirkau spalvotų pėdkelnių – štai tau ir naujas ryškus akcentas. Nebijau eksperimentuoti ir su savo plaukais. Esu buvusi žalia, mėlyna, raudona, kaip gaisrinės automobilis, ir rožinė, kaip flamingas. Pamenu, drabužių kūrėja Aida Pečeliūnienė pakvietė demonstruoti savo kūrybos suknelių, dekoruotų akvarelių tematika. Po to ji man tą suknelę padovanojo. Mano demonstruojama suknelė – ryškiai mėlyna. Norėjau jai staigmeną padaryti. Nusidažiau plaukus mėlynai. Nueinu į pristatymą, o ji man tiurbaną pasiuvusi. Mano plaukų net nepastebėjo… Bet aš su tais mėlynais plaukais labai gerai jaučiausi.
Nauja šukuose pasitinkant 2017-uosius: „Jaunieji kolegos ėjo iš proto žavėdamiesi“. Nuotr. asm. archyvo.
Turite savo mėgstamą dizainerį?
Savo jubiliejui dėl suknelės jau prieš tris metus pradėjau tartis su Aina Zinčiukaite. Ji kūrybinga ir talentinga kūrėja. Pažįstu Ainą dar nuo tų laikų, kai apie „Žuvėdrą“ rašydavau. Paprašiau ko nors įspūdingo, pateikiau savo viziją. Ji, žinoma, per savo prizmę pažiūrėjo. Gavosi puikus kostiumas, kuriuo buvau labai patenkinta. Su juo viešumoje pasirodžiau savo knygos „Klaipėdos akvarelės“ ketvirtosios dalies pristatyme.
Paparastai moterys viena kitai šykšti komplimentų. Tačiau yra pagrindinės kitų moterų išvaizdos vertintojos. O kas Jums yra graži moteris?
Man gražu žiūrėti į gražų veidą, kūną. Bet kiek daug moteryje yra grožio, kai jos akys spindi…
Dizainerės Ainos Zinčiukaitės kurtas kostiumas knygos pristatymui. Nuotr. asm. archyvo.
Esate sukaupusi nemažą tapybos darbų kolekciją, pažįstate daug menininkų. Kaip jie atsirado Jūsų gyvenime?
Baigusi vidurinę, dešimt metų praleidau Vilniuje. Gyvenau bohemišką gyvenimą – kavinės, privatūs vakarėliai, intelektualūs pokalbiai, įdomios asmenybės: skulptoriai, dailininkai, rašytojai. Tos kavinės man buvo antrasis universitetas. Ko negavau universitete, tą gavau bendraudama su tais smetoniškais inteligentais, to meto Lietuvos įžymybėmis. Kai grįžau į Klaipėdą, labai pasigedau tokio gyvenimo. Čia kavinėse vyravo kita atmosfera, jūreiviai į vienišas panas kavinėse kitaip žiūrėjo. Kokius tris metus čia jaučiausi labai vieniša. Kol nesusidraugavau su dailininkais. O dailininkai tada draugavo su aktoriais. Ir tada prasidėjo įprastas gyvenimas. Nustojau kliedėti Vilniumi, nes radau savo terpę čia.
Pirmasis paveikslas mano namuose buvo Algirdo Taurinsko dovana. Vėliau įsigijau Vido Pinkevičiaus darbą. Kadangi bendravau su dailininkais, paveikslus ir dovanų gaudavau, ir pirkdavau, ir į plenerus važiuodavau. Dabar naujiems meno kūriniams jau nebeužtektų mano buto sienų. Turėjau seną svajonę sukviesti visus mano turimų paveikslų dailininkus parodyti, kaip jų kūriniai įkurdinti. Tačiau mano bute jau nei tie paveikslai telpa, nei tie dailininkai būtų sutilpę. Taigi vieno savo gimtadienio proga savo kolekciją suvežiau į Klaipėdos galeriją ir ten sukviečiau jų kūrėjus. Taip atšvenčiau savo gimtadienį tarp paveikslų, dailininkų ir draugų.
Turite savo mėgstamą knygą?
Akselio Miuntės „Knyga apie San Mikelę“. Tą knygą pradėjau skaityti būdama 25 metų, ir kai man iškildavo koks nors gyvenimo klausimas, puldavau joje ieškoti atsakymų. Visada svajojau parašyti tokią knygą, kuri kam nors būtų naudinga, kaip ta knyga naudinga buvo man. Ten radau visus atsakymus. Aišku tai labai individualu. „Ką tu joje radai?“, – paklausė mano viena kolegė, kuriai daviau ją paskaityti. Kita draugė sakė visus atsakymus randanti Biblijoje. Aš Biblijoje atsakymų nerandu. Užsimušdama ieškau, bet nerandu.
O jeigu pati būtumėte knygos personažas, kas ir kodėl?
Mike Pūkuotuku labai patiktų būti. Ta jo gyvenimiška išmintis… Apie draugystę, apie kiekvieną dieną, apie sekmadienius, apie svečius. Atrodytų knyga vaikams, bet ten suaugusiųjų filosofija. Ten visi personažai nerealūs.
Su Klaipėdos meru Vytautu Grubliausku, kurio šeima yra 4-osios knygos herojai. Nuotr. asm. archyvo.
Su kuo Jums asocijuojasi Kalėdos?
Ilgiuosi sovietinių Kalėdų. Jos buvo slaptos, gal todėl tokios ypatingos. Užsidangstydavome langus, papuošdavome eglutę. Šlyžikai (kūčiukai), aguonų pienas… Man dabar apmaudu, kad visko galima nusipirkti parduotuvėje. Net tų pačių šlyžikų. Nebėra jokio stebuklo. Net eglutė atrodo kitaip kvepėjo. Terpentinu ištrinto parketo kvapas, sumišęs su eglutės kvapu – tai mano Kalėdų kvapas, sklindantis iš vaikystės.
Įsimintiniausias Jūsų gimtadienis?
Kaip dabar prisimenu… Gyvenome bute, Turgaus gatvėje. Šventadienio rytas, atvertas langas ir plevenančios baltos, kvepiančios užuolaidos. Šampanas, apelsinai (net nežinau iš kur tada jų gavau). Mano dvidešimtasis gimtadienis ir daina „Jau vyšnios žydi…“, kurią dainuoja Benediktas Gadeikis…
Kaip nusakytumėte savo gyvenimo filosofiją?
Besikraustydama atradau savo vaikystės dienoraštį. Jame radau įrašą: „Niekada nedaryk kitam to, kas tau nepatinka“. Visada stengiausi taip gyventi. Taip pat vadovaujuosi posakiu „Niekada taip nebūna, kad kaip nors nebūtų“. Stresuoju aišku, kaip ir visi normalūs žmonės, bet giliai širdyje tai tūno.
„Klaipėdos akvareles“ laikote didžiausiu savo gyvenimo darbu?
„Klaipėdos akvarelės“ – mano paminklas klaipėdiečiams, tuo pačiu ir sau.
Parengė Vilma Kojelienė, SNMK 16P
SOCIUMAS 
Naujausi komentarai