Valdemaras Puodžiūnas: „Teorija be praktikos – šaka nudžiuvus“, – taip berods yra parašęs Getė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.
Šiais metais žiniasklaidos studijų literatūrą papildė nauja Valdemaro Puodžiūno knyga „Žiniasklaidos technologijos: kūrybos aspektai“. V. Puodžiūnas dvidešimt metų dirbo dienraštyje „Klaipėda“, aštuonerius iš jų buvo šio leidinio vyriausiasis redaktorius. Nuo 2010 metų dėsto KU būsimiems žurnalistams ir viešųjų ryšių specialistams. Interviu metu jis sutiko pasidalinti įžvalgomis apie naujai išleistą knygą ir šiuolaikinę žiniasklaidą.
– „Žiniasklaidos technologijos: kūrybos aspektai“ yra naujausia žurnalistikos studijų programos mokomoji knyga. Kodėl kilo idėja parašyti šią knygą? Tai noras pasidalinti savo sukaupta ilgamete darbo patirtimi ar užpildyti pastebėtas trūkstamų žinių spragas?
– Knygą paskatino parašyti Socialinių mokslų fakulteto dekanas prof. Antanas Bučinskas. Išties žurnalistikos studijų literatūros lietuvių kalba yra mažokai. Galbūt tai yra dėsninga, nes, kaip ir pastebiu savo knygos pratarmėje, nuolatiniai ginčai ir abejonės dėl žurnalistikos studijų mokslinio pagrindimo yra neišsemiamos.
– Galite pakomentuoti, koks yra šios knygos tikslas, teikiama nauda būsimiems žurnalistams?
– Knyga, tikiuosi, leis pradedantiems žurnalistikos studijas pažinti šios profesijos ypatumus, svarbiausias žurnalistinės veiklos technologijas, suvokti žiniasklaidos funkcijas bei misiją. Manyčiau, kad ji galėtų būti parankinė knyga ir žurnalistui praktikui.
– Jūs etate sukaupęs didžiulį žurnalistinės patirties bagažą ir studentams negailite praktinių patarimų. O į ką labiau orientuota knyga, į teoriją ar praktiką?
– Savo knygelėje stengiausi atskleisti svarbiausius žurnalistinės kūrybos dalykus, teorines abstrakcijas sintezuodamas su praktika. Apskritai drįsčiau teigti, jog žurnalistinių studijų esmė ir turi būti praktinė veikla. Jokia teorija šioje srityje negelbės, jei nebus ir įgimtų, ir išlavintų polinkių bei gebėjimų. Mano parašyta studijų knyga pagal žanro reikalavimus negalėjo būti vien tik patirties, profesinės veiklos nutikimų ar įspūdžių atpasakojimas. Joje sudėjau svarbiausius kasdienės žurnalisto veiklos stebint aplinką, renkant faktus, studijuojant situacijas bei rengiant tekstą ir kuriant žurnalistinį produktą principus, būdus bei patarimus.
Valdemaras Puodžiūnas: „Žmogaus, valdančio žodį bei gebančio matyti, jausti ir analizuoti tikrovę, negalima nepastebėti (nebent jis tokį savo privalumą slepia)“. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.
– Elektroninėje erdvėje diskutuojama, koks turėtų būti šiuolaikinio žurnalisto etalonas.Vieni mano, jog žurnalistas turi tapti universalas, kiti sulygina su robotu (tiksliai vykdančiu vadovo nurodymus). Kaip vertinate tokias nuomones?
– Universalumas niekada negarantuoja gilaus išmanymo ir aukšto profesionalumo. Kiekviena žiniasklaidos priemonė turi savą specifiką, o ją perprasti, įsigilinti ir įgyti kompetencijos reikia laiko bei gamtos duotų dalykų (pavyzdžiui, televizijoje ar radijuje būtina raiški tarsena, gera dikcija, balso tembras ir pan.). O būti tik nurodymų vykdytoju profesionalui neįmanoma. Nes pats vadovas ne visada žino, ko jis nori. Antra, tikroji ir drauge įdomiausia, aktualiausia medžiaga paprastai gimsta ne vadovų kabinetuose, o žurnalistų galvose. Nieko nevertas tas žurnalistas, kuriam reikia nuolat vadovauti ar nurodinėti.
– Tai koks tūrėtų būti šiuolaikinis žurnalistas profesionalas?
– Žurnalistas profesionalas turi gebėti parengti tekstą bet kokiai žiniasklaidos priemonei. Kalbant šiuo aspektu, tikras profesionalas bet kokiomis aplinkybėmis, bet kokiu metu privalo matyti, girdėti ir jausti daugiau negu kitas žmogus bei visada operatyviai, bešališkai ir tiksliai tai atpasakoti.
– Ko pasigendate dabartinėje žiniasklaidoje?
– Deja, etinių vertybių paisymo, atsakomybės prieš visuomenę ar konkretų žmogų pastaruoju metu mūsų žiniasklaidoje dažnokai pasigendu. Jeigu žurnalistas bus sąžiningas sau ir kitiems, t.y. savo auditorijai, vadovams, savo straipsnių ar laidų veikėjams, jis jausis ramiau, jis galės didžiuotis savo darbais ir savimi. Pasakysite, jog tai savimylos bruožai. Tačiau savimylos gyvena ilgiau už niurzglius, nuolat nepatenkintus ir viskuo nusivylusius individus. Svarbu, kad ta meilė sau būtų pagrįsta.
Autorė: Ona Zonytė
SOCIUMAS 
Parašykite komentarą