Interviu su dėstytoja Gražina Juodyte: gyvenimo mokykla ir vertingiausios likimo pamokos

Pasaulis neseniai šventė tarptautinę mokytojų dieną. Kaip ir kasmet, per ją jaunimas skuba pasveikinti savo mokytojų ir dėstytojų, mokslo įstaigos stalus nukrauna glėbiai gėlių ir saldainių. Prisimenamos išmoktos gyvenimo pamokos, vaikystės išdaigos, pastabos, juokas, pertraukos laukimas. Mintimis grįžtama į mokyklą, smagiausius pašnekesius, įkvėpusius ateities siekiams. Ir, žinoma, būrį mokslo darbuotojų. Šiandien kalbuosi su žurnaliste, Klaipėdos universiteto dėstytoja Gražina Juodyte, kuri, pati būdama dėstytoja, prisimena savo jaunystės gyvenimo mokytojus.

„Mes savo mokytojus gerbėme, kai kuriuos ir mylėjome. Dabar šitas reiškinys iš vaikų pusės numiręs“, – pastebi dėstytoja.

Mokytoja mane „užkodavo“

Prieš kiek metų baigėte mokyklą? Kaip Jums sekėsi mokytis?

Na, jaunų žmonių matais – prieš šimtą metų, o tiksliau – 1964 metais,  įžymiąją Klaipėdos 4 – ąją vidurinę. Pirmą – ketvirtą klases buvau „apskrita“ pirmūnė. Penktoje klasėje mane net į pionierių stovyklą Arteke išsiuntė. Artekas dabartinėje Krymo teritorijoje. Jau pavasariais ten būna labai šilta. O mokiausi rusų kalbos. Visa mokykla pavydėjo. O ir kiemo draugės (kai kurios) iki šiol atleist negali, nes tapau tikras priekaištų įrankis jų tėvams. „Kodėl Gražina taip gerai mokosi, kad net į Arteką siunčia. Ką tu negali?“ – ėsdavo savo dukteris.

Gražina Juodytė: „Pirmą – ketvirtą klases buvau „apskrita“ pirmūnė“.

Kokias pamokas mėgdavote labiausiai? Ar ir jau tuomet traukė žurnalistika? Rašymas?

Nuo penktos klasės, kai lietuvių kalbą ir literatūrą pradėjo dėstyti šviesaus atminimo mokytoja Teresė Maksimavičienė, labiausiai jos pamokas ir pamėgau. Todėl ji labai nustebo, kai per klasės valandėlę 8 klasėje pareiškiau, kad stosiu į Vilniaus universitetą studijuoti ekonomikos. Tiesiog tuo metu visos gražiausios mokyklos panos stodavo į ekonomiką. Mokytoja nieko nepasakė, bet po tos klasės valandėlės pasikvietė į svečius. Kai atėjau, mokytojos erdvus butas buvo pakvipęs žagarėliais. Pribloškė knygų gausa. Geriam arbatą. O ji man ir sako: „Ekonomika – ne tau. Labiausiai norėčiau, kad stotum lietuvių kalbos ir literatūros studijuoti. Bet tu esi nekantri. Tau neužteks užsispyrimo „kalti“ lotynų, latvių kalbas. Su tavo charakteriu labiausiai tiktų žurnalistika“. Mokytoja mane „užkodavo“.

Disidentų pamokos

Kokius mokytojus prisimenate iš mokyklos ir vėliau – studijų metais? Ką dėstė?

Puikių mokytojų ir dėstytojų mano gyvenime buvo sočiai. Ir ne tik mokykloje, universitete. Labai daug žinių gavau iš draugės mamos, kuri Smetonos laikais buvo baigusi mokslus Belgijos pensionate. Kai mudvi susipažinome, ji universitete dėstė prancūzų kalbą. Namuose visą laiką būdavo įjungtas radijas, kalbantis prancūziškai. Ji man versdavo, ką girdinti. Sovietmečiu mes mažai težinojom, kaip žmonės gyvena už „Geležinės uždangos“. Ji man vėrė plačius pasaulio horizontus. Su daugeliu to meto šviesuomenės – rašytojais, dailininkais, fotografais, kompozitoriais, kalbininkais – susipažindavau kavinėse. Ko negavau universitete, pati pasiėmiau bendraudama su jais.

Kokie žmonės jie buvo? Kokiomis savybėmis pasižymėjo?

Su kuo bendraudavau, dabar vadinami disidentais. Iš jų „prisigraibiau“ pačių įvairiausių žinių. Ir galvoti nestandartiškai, kaip partija ir vyriausybė, liepė.

Ko išmokė jūsų gyvenimo mokytojas?

Labai daug ko. Skaudžiausia pamoka buvo iš jau minėtos Teresės Maksimavičienės. Kai jau buvau baigusi universitetą, parvažiavusi į Klaipėdą klasiokei pareiškiau, kad, nusipirkusi daug daug rožių, eisiu padėkoti. „Baik tu. Maksimavičienės jau treji metai nebėra“. Tuomet supratau, kad gerus žodžius reikia skubėti pasakyti…

Kaip pasikeitė Jūsų požiūris į mokytojus per tiek metų?

Nepasikeitė. Kuriuos mylėjau, tuos ir tebemyliu. Dar gyvus ir jau Anapilyje. Ir esu be galo dėkinga likimui, kad jie mano gyvenime buvo.

„Su daugeliu šviesuomenės atstovų – rašytojais, dailininkais, fotografais, kompozitoriais, kalbininkais – susipažindavau kavinėse“, – prisimena Gražina Juodytė.

Nešvankus koncertas ūkvedžiui

Gal prisimentate kokį linksmą nutikimą iš mokyklos gyvenimo?

Tų nutikimų tiek mokykloje, tiek universitete, – „prūdais“. Papasakosiu tik vieną. Nešvankų. Per vasaros atostogas turėjome eiti šveisti mokyklos po remonto. Nuobodu, kai saulė žeme ritinėjasi ir taip norisi prie jūros. Užvedžiau dainą – „Gaudė senis lydį ir sušlapo… bijo mergos gimnazistų, kad pagavę neiš… pyko senis ant bobutės, kad nerodė savo… pūtė šiaurės vėjas“. Visą „koncertą“ girdėjo ūkvedis. Nežinau, kam jis mane paskundė, bet sukosi kalba apie šalinimą iš mokyklos. Manau, kad išgelbėjo toji pati Maksimavičienė…

Ar sunku rasti šiandien tikrą mokytoją? Kaip atrodo toks mokytojas?

Kiek esu prisiklausiusi iš savo draugų anūkų, plaukai stojasi piestu, – nenorėčiau būti mokoma tokių pabaisų. Antra vertus, ir vaikai dabar „velnių pririję“. Mes savo mokytojus gerbėme, kai kuriuos – ir mylėjome. Dabar šitas reiškinys iš vaikų pusės numiręs. Manau, kad iš mokytojų pusės – taip pat…

Ko palinkėtumėte savo dėstytojams kolegoms šia proga?

Pedagogo darbas tikrai labai sunkus. Galėčiau čia pripilstyti banalybių be saiko. Bet esu įsitikinusi, kad pedagogas turi mėgti savo dalyką ir… mylėti dar tokius nepatyrusius, dar tokius sutrikusius vaikus. Netgi, jei jie „velnių priėdę“, prie tinginio. Manau, kad visada galima rasti raktelį širdutei atrakinti. Net jei ji užverta ir tam, ką tu nori duoti, o ir tau pačiam.

Ačiū už pokalbį!

Parengė: Vaiva Novikaitė

 

Nelygybės mažinimas. Klaipėdos apskrities gestų kalbos vertėjų centras

Darbas parengtas studijuojant Televizijos ir radijo montažą. Autorė – 2 kurso žurnalistikos studentė Marija Vilkaitė. Operatorius Vasilijus Bortnikas.

NUSIIMKIME JUODUS AKINIUS – LAIŠKAS PLUNKSNOS BROLIAMS

RITA SKIRPSTAITĖ

Pasaulis nudabintas daugybės spalvų ir jame surasti galime įvairių atspalvių. Tik klausimas, mielieji plunksnos broliai, kokių spalvų šiandien ieškome? Apsidarius žiniasklaidos srautuose ima krėsti šiurpas nuo kriminalų, skleidžiamo purvo, nuo nuolatinių problemų ir negerovių. Atrodo nieko gero pas mus nebevyksta, nes norint paskaityti gerą, įdomų straipsnį, kuris nebaugintų, o suteiktų teigiamos informacijos ir būtų naudingas, jau tenka gerai paieškoti. Ir jei situacija nesikeis, turbūt greitai šioms paieškoms pradėsime naudoti padidinamąjį stiklą.

Nesakau, kad reikia negvildenti problemų, nerašyti neigiamybių, bet gal reiktų apsidairyti aplink ir bent pabandyti surasti daugiau pozityvių, gražių dalykų. Tai nereiškia, kad reikia gyventi užsidėjus rožinius akinius, bet tai reiškia, kad jau laikas būtų nusiimti juodus. Bet kurioje situacijoje išsirinkus neigiamas detales ir jas išplėtojus, visa situacija ima atrodyti nepalanki. Tai slegia ir tuomet viską, kas aplink, imame matyti tarsi pro akinius su specialiais stiklais, nepraleidžiančiais jokios teigiamos informacijos. Ir tas ryškiai matoma šiuolaikinėje žiniasklaidoje. Neigiama informacija sklinda iš visų pusių, o juk neigiami dalykai žmogaus pasąmonėje įsirašo tris kartus stipriau. Todėl nereikia stebėtis, kodėl visi pikti, paniurę, kodėl mano, kad gyvenimas blogas, kad viskas negerai…

Norisi šaukti, žmonės, atsimerkite! Negi nematote į ką virsta mūsų visuomenė? Juk mes, žiniasklaidos atstovai, formuojame žmonių nuomonę. Tiek daug aplink gražių dalykų, negi sunku apsidairyti ir juos skleisti? Liūdna, kad žiniasklaida verslu pavirto… Svarbiausia tapo skleisi kraupias, šiurpinančias žinias, kad kuo daugiau žmonių skaitytų, kad kuo daugiau pasisemtų negatyvo ir dar papasakotų būriui žmonių, nes juk tokios istorijos uždirba daugiausia!

Pasirodžius pasiūlymui žiniasklaidoje informaciją skelbti perpus: gerą ir blogą, jei atvirai nudžiugau… Pagalvojau: „Pagaliau, ačiū Dievui, kažkas susiprotėjo!“ Aišku, galbūt tai nėra pats geriausias variantas, bet kažką daryti jau yra būtina. Ir nors ši pataisa buvo atšaukta, labai tikiuosi, kad bent truputį atkreipė žurnalistų dėmesį.

Nors pasiūlius pataisą, kad teigiamos ir neigiamos informacijos srautai žiniasklaidoje užimtų tokią pačią dalį, didžioji dalis žurnalistų taip pradėjo aktyviai smerkti, protestuoti ir pan: „Nori mus paversti valdžios atstovais spaudoje, nors žurnalistikos paskirtis yra kelti, rodyti negeroves, būti visuomenės „sanitaru“, kad trūkumai būtų šalinami, piliečių problemos sprendžiamos“ – komentavo viena žinomų Klaipėdos žurnalisčių. Įsiskaitykite į kolegės parašymą, kokia jos teigimu yra žurnalistikos paskirtis? Jei žmogus apibūdindamas paskirtį įvardina tik problemas, negeroves ir trūkumus, tai savaime suprantama, kad daugiausia apie tai ir rašo. Ar mes jau patys esame taip įsisukę ir susikoncentravę ieškoti blogybių ir neigiamų dalykų, kad mintis, jog jų galėtų būti tik pusė taip šokiruoja? Jei jau visuomenė ir valdžia mato, kad neigiamos informacijos srautas per didelis, tai gal reiktų mums susivokti. Ir užuot rėkavus, kad pažeidžiama žiniasklaidos laisvė, pamąstyti, ar nepažeidžia pati žiniasklaida žmogaus teisių ir laisvių nuolat brukdama žmonėms neigiamybes?

Mane šiurpina mūsų profesijos atstovų abejingumas, nesuvokimas, kokią didžiulę įtaką jie daro visuomenei. Juk mes esame ketvirtoji valdžia. Mes darome įtaką žmonėms, jų gyvenimams. Būtent tą suvokdama pasirinkau žurnalistės kelią. Noriu padėti pamatyti žmonėms tai, ko jie nemato, pranešti apie tai, ko negirdėjo. Tačiau prisiimu atsakomybę, suprasdama, kad kiekvienas mano parašytas ar pasakytas žodis gali paveikti kito žmogaus gyvenimą. Ir labai raginu visus tą suprasti ir atsakingai rašyti, kurti, kalbėti… Pamatyti, kad aplink mus kasdien nutinka daugybė gerų ir gražių dalykų, kuriais galime pasidalinti su kitais. Tad kurkime gražesnę visuomenę, ieškokime gėrio, būkime žinių nešėjai, kurie dovanoja visuomenei ir geras žinias. Pradėkime nuo savęs ir paskui mus paseks visi kiti…

O ką renkiesi tu?

Prasidėjo antras pavasario mėnuo, o tai reiškia, jog mes esame vienu žingsniu arčiau vasaros. Vasara artėja, o noras dirbti, deja – mažėja. Šiltojo metų laiko laukia smulkieji Lietuvos verslininkai. Vasara jiems – laukiama taip pat, kaip izraelitų tauta, vedama Mozės, laukė manos iš dangaus.

Džiugu, tai kad pernai atvykusių į Europos Sąjungos šalis turistų skaičius pasiekė 0,5 mlrd, teigia tinklalapis madeinvilnius.lt. O tai yra 4 proc. daugiau nei 2015 m. Mūsų šalis 2016 metais pagal užsienio turistų skaičiaus augimą yra septintoje vietoje Europos Sąjungoje.

Mes aplenkėme Estiją, į kurią nuolat lygiuojamės, tačiau šį kartą ji liko 14 vietoje, o mūsų broliškoji Latvija – tik 15. Tačiau didžiausias pasididžiavimas yra tai, kad aplenkėme tokius turizmo gigantus, kaip Maltą (+9,4 %) ar net Ispaniją (+9,9 %). Tuo tarpu, priešingai, nei kad galbūt tikėtasi Vakarų Europos šalyse, turistų skaičius sumažėjo 0,4%.

Mus myli pasaulio turistai, bet ar lietuviai, taip pat vertina savo tėvynę? Apie dilemą, sklandančią tarp Lietuvoje gyvenančių žmonių rašo kvepiakelionem.lt tinklalapis. Jie teigia: „Kelionių organizatoriaus „Kidy Tour“ užsakymu atliktas tyrimas atskleidė, kad kas antras šalies gyventojas atostogas ketina praleisti Lietuvoje, o planuojantys atostogauti užsienyje, renkasi Turkijos kurortus.“

Negalima teisti žmonių pasirinkimo, juk visi žinome, blogo oro nebūna, būna tik lietuviška vasara. Nors pasak kvepiakelionem.lt: „Rugsėjis Lietuvoje, kartais dar palepina saulėtu oru, tačiau daugeliui atostogų sezonas būna pasibaigęs.“ O juk norisi turėti tą šiltą saulę, švarų smėlį ir jūrą bei (pripažinkim tyliai) – būti mažiau apsuptam lietuvių. Portalas lygina lietuviškojo pajūrio „privalumus“ su Viduržiemio jūros „trūkumais“: „Palyginkime ir vandens temperatūrą šiuose kurortuose. Liepą ties Antalija Viduržemio jūros vanduo sušyla iki 28 laipsnių, o tuo pačiu metu vandeniui ties Palanga pasiekus 19 laipsnių, apie tai jau rašo didieji šalies portalai, nes įprastai temperatūra svyruoja ties 15-17 laipsnių.“ Būtų smagu nesusitraukti nuo šalčio įbridus į jūrą, o pasimėgauti vasariška „arbatėle“.

Apie tai, kad Lietuvos pajūryje atostogauti brangu patvirtino net pats buvęs premjeras Algirdas Butkevičius, o tai jau yra šis tas. Kvepiakelionem.lt lygina savaitės poilsį penkių žvaigždučių viešbutyje Lietuvos pajūryje ir Turkijoje: „Savaitė atostogų vienam asmeniui su viskas įskaičiuota maitinimo tipu, Turkijoje atsieis 480 eurų, o už analogiškos kategorijos viešbutį Palangoje su įskaičiuotais pusryčiais, teks atseikėti 745 eurus. Tiesa, poilsio Turkijoje kainą sudaro ne tik apgyvendinimas, bet ir skrydžiai bei pervežimai, o kelionės išlaidos, vykstant į Palangą, nebus įskaičiuotos“. Galbūt todėl tiek daug rusų turistų Palangos kurorte galima sutikti vasarą. Nors pala, jų daug visur , tad gal čia šita tezė negalioja.

Nepamirškime, kad Turkijoje mes turėsime ne tik saulę ir puikų orą, dauguma Antalijos paplūdimių priklauso viešbučių teritorijoms, todėl čia visuomet bus gultai, skėčiai, paplūdimio rankšluosčiai, o Palangoje viskuo teks pasirūpinti patiems. Kita vertus, Palangos smėlio paplūdimiai, turbūt, vieni gražiausių Europoje. Jei Turkijos pakrantėje išvysite panašaus baltumo smulkų smėlį, būkite tikri, jog esate žymiajame Kleopatros paplūdimyje arba viename iš prabangiausių Turkijos viešbučių, kurie savo pakrantės ruožą yra užpylę smėliu iš Seišelių.

„Palangos viešbučiai poilsiautojams dažniausiai siūlo tik pusryčius, o vykstantys į Turkiją renkasi viešbučius su „viskas įskaičiuota“ maitinimo tipu, tad maistui papildomai išleisti neteks. Priklausomai nuo viešbučio kategorijos, svečiai Turkijoje nemokamai gali vaišintis vietinės gamybos arba importiniais gėrimais. Jei Palangoje apsistosite nuomojamuose apartamentuose ar bute, tuomet maistui teks pakloti dvigubai“. Na, bet negali kaltinti verslininkų, kurie laukia vasaros kurorte, kuriame nieko nevyksta ištisus metus. O šiltuoju metu, jie turi užsidirbti tiek, kad išgyventų likusius mėnesius.

Yra kuo pasidžiaugti, tačiau yra daug nišų, kur reikėtų patobulėti. Gal laikas liautis sureikšminti lietuviškų cepelinų autentiškumą ar liautis tikėtis daug iš didžiausio vasaros įvykio, Jūros šventės, jog ji bus vienintelis išsigelbėjimas miesto ekonomikai?

Parengė: Marija Vilkaitė

Kūno kultas

Išvaizda šiandieninėje visuomenėje, ko gero, yra labiausiai sureikšmintas dalykas. Pasitaiko atvejų, kai darbdavys, ieškodamas darbuotojo, kaip privalumą įvardija patrauklią išvaizdą. Jauni vaikinai paplūdimyje pamatę išpūstais bicepsais žingsniuojantį sportininką, siekdami to paties, pradeda vartoti net ir sveikatai pavojingus papildus. Jaunos merginos, alina save, badauja, kaitinasi soliariumuose, kad atrodytų kaip modeliai, kurių nuotraukos puošia žurnalų viršelius. Socialiniai tinklai yra perkrauti makiažo eksperčių patarimais, kaip paslėpti savo natūralų veidą, kaip atsikratyti paskutiniais sveikai atrodančiais kilogramais.

Kad pagrįsčiau teiginį, jog šiandien jaunimui išvaizda yra didžiausia vertybė, pakalbinau dvi moteris – septyniolikmetę Karoliną ir 35 metų Sigitą. Buvo užduoti tie patys klausimai norint išsiaiškinti, ar skiriasi jaunos merginos požiūris nuo jau brandos sulaukusios moters.

Ar esi patenkinta savo išvaizda? Jei galėtum, ką savyje pakeistum?

Karolina: Anksčiau man tai nerūpėjo, tačiau prieš metus nusprendžiau, kad palyginus su savo draugėmis, esu per stora, tad pradėjau laikytis dietos. Dabar jau save myliu labiau. O pakeisti norėčiau daug dalykų – norėčiau būti žemesnė, smulkesnė, taip pat norėčiau panaikinti savo strazdanas, tad planuoju pradėti kaitintis soliariume.

Sigita: Neslėpsiu, kad norėčiau būti lieknesnė, sportiškesnė, tačiau tikrai gerai jaučiuosi ir dabar. Ilgainiui pradedu atlaidžiau žiūrėti į savo kūną ir mylėti tokį, koks jis yra.

Kokia yra tobula moteris?

Karolina: Gražaus veido, sportuojanti, ilgais plaukais, liekna, įdegusi, apsirengusi madingais rūbais. O jeigu kalbant apie konkretų pavyzdį, man atrodo, jog tobuli yra Victoria‘s secret modeliai, visada paskaitau jų patarimų, kokius sporto pratimus atlikti ir kaip maitintis.

Sigita: Nežinau, kokia yra ta tobuloji moteris. Galbūt tokia, kuri per gyvenimą įgyvendino visas savo svajones, pasiekė kažką pati savo sunkiu darbu, kurios gyvenimo patirtis yra spalvinga ir įdomi ir iš kurios būtų galima kažko pasimokyti.

Ar esi kada nors jautus nepasitikėjimą savimi dėl savo vieno ar kito išorės bruožo?

Karolina: Ir praeityje, ir dabar dar taip nutinka. Dažnai mokykloje lyginu save su klasės draugėmis. Kažkada atėjau nepasipuošusi, o tą dieną buvo fotografuojama visa klasė. Jaučiausi labai nejaukiai ir net nenorėjau dalyvauti fotosesijoje. Jau seniai neįsivaizduoju, kaip galima išeiti kažkur nepasidažius bent jau blakstienų tušu.

Sigita: Praeityje tikrai nemažai kompleksuodavau dėl įvairių dalykų, savo nosies, ne itin prabangių rūbų, dabar jau tie kompleksai yra seniai dingę. Stengiuosi dėmesį kreipti į žmonių vidinį pasaulį. Tačiau moterys dabartiniame mano darbe, nors yra vyresnės už mane, nevengia pasišaipyti iš kitų moterų neišpešiotų antakių ar ne itin baltų dantų. Matyt, kiti iš tokių dalykų niekada neišauga.

Kodėl šiuolaikinės merginos tiek daug dėmesio skiria ne savo vidiniui, o išorinio grožio puoselėjimui?

Karolina: Facebook’e nuolat matau, kaip prisidažiusios ir lieknos merginos sulaukia didelio dėmesio, tad ir man norisi lygiuotis į tokias merginas. Taip pat yra begalė straipsnių apie tai, kaip mesti svorį, kaip taisyklingai pasidažyti. Mano amžiaus panelės vien apie tai ir šneka, tad ir pati, nori to ar ne, pradedi vis dažniau galvoti apie tai, kaip atrodai ar rengiesi.

Sigita: Manyčiau, jog kaltas yra internetas ir televizija. Mergaitės žavisi aktorėmis, dainininkėmis, kurių darbas yra atrodyti tobulai. Juk niekada nepamatysime neišvaizdžios pagrindinės kino aktorės. Prisižiūrėjusios tobulų kūnų mergaitės ima šaipytis iš kitaip atrodančių bendraamžių, o juk tokiame amžiuje kritika yra priimama kaip niekada jautriai. Tada tos, iš kurių yra šaipomasi, arba užsisklendžia savyje, arba pradeda tobulinti save, ir taip yra išlaikomas užburtas ratas.

Kaip reikėtų sumažinti išvaizdos svarbą visuomenėje?

Karolina: Gal reikėtų pradėti nuo savęs – žiūrėti į save atlaidžiau, nesilygiuoti į kitus, atrodyti taip, kaip tau priimtina. Sukaupti dėmesį mokslams, užsiimti kažkokiu hobiu.

Sigita: Pastaruoju metu pastebiu, jog vis daugiau apkūnesnių, paprastesnės išvaizdos merginų sulaukia žiniasklaidos dėmesio, prasidėjo netgi nauja plus-size modelių era. Manau, jog tai yra mažas, bet labai svarbus žingsnis link kūno kulto mažinimo. Taip pat kiekvienas galime prie to prisidėti – dažniau sakyti komplimentus savo jaunesnėms sesėms ar broliams, dukroms ir sūnums, nesistengti jų lyginti su kitais, skiepyti meilę sau – taip gali užaugti nauja karta, kuri nebebus tokia kompleksuota ir suvaržyta.

 

Parengė Greta Rimeikaitė